Felimonija Skrebaitė-Mielienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Felimonija Skrebaitė-Mielienė
    F.Mielienė.jpg

    Gimė 1927 m. gegužės 18 d.
    Gitėnų km., Panevėžio raj.
    Mirė 2001 m. spalio 21 d. (74 m.)
    Linkuva

    Sutuoktinis(-ė) Jonas Mielis
    Vaikai

    Zita Mielytė,
    Laima Mielytė


    Veikla
    Linkuvos gimnazijos ilgametė lietuvių kalbos mokytoja, 19711976 m. pavaduotoja.

    Išsilavinimas Panevėžio suaugusiųjų gimnaziją
    Alma mater

    Žymūs apdovanojimai

    1995 m. Lietuvos Garbės kraštotyrininko vardas

    Felimonija Skrebaitė-Mielienė (1927 m. gegužės 18 d. Gitėnų km., Panevėžio raj. – 2001 m. spalio 21 d. Linkuva) – Linkuvos gimnazijos ilgametė lietuvių kalbos mokytoja, 19711976 m. pavaduotoja.

    Gyvenimo kelias

    Felimonija Skrebaitė-Mielienė gimė 1927 m. gegužės 18 d. Panevėžio rajono Gitėnų kaime.

    Šeimoje dar augo trys broliai. Lankė Miežiškių pradinę mokyklą, Panevėžio suaugusiųjų gimnaziją. 1948 m. įstojo mokytis į Panevėžio mokytojų seminariją. Ją baigusi su pagyrimu 1952 m. buvo paskirta mokytojauti į Linkuvos vidurinę mokyklą. Čia dirbo 45 metus.

    Bemokytojaudama Linkuvoje, Felimonija studijavo Šiaulių mokytojų institute, kurį baigusi 1955 metais įgijo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją. 1970 metais mokytoja baigė Vilniaus pedagoginį institutą ir dėstė vyresnėse klasėse.

    Domėjosi Linkuvos apylinkių praeitimi, istorija. 1965 m. mokykloje įkūrė Linkuvos gimnazijos muziejų, kuriam vadovavo iki 1994 metų. Felimonijai Mielienei 1995 m. suteiktas Lietuvos Garbės kraštotyrininko vardas.

    1997 metais išėjusi į pensiją keletą metų mokė Ūdekų pagrindinės mokyklos mokinius. Šioje mokykloje taip pat įkūrė kraštotyros muziejų.

    Dirbo dar ir Linkuvoje – pradinių klasių mokiniams dėstė tikybą, aktyviai dalyvavo katalikiškos organizacijos „Caritas“ veikloje.

    Mokytoja Felimonija mirė eidama 75-uosius metus – 2001 m. spalio 21 d. Palaidota Linkuvos kapinėse.

    Šeimoje su vyru Jonu užaugino dukras Zitą ir Laimą. Zita 1976 m. baigė Linkuvos gimnaziją (LII laida), Laima 1979 m. baigė Linkuvos gimnaziją (LV laida).


    Linkuvos vid. mokyklos direktoriaus A. Dičpetrio kalba kapinėse atsisveikinant su mokytoja F. Mieliene

    Mielieji,

    Yra tėvai – yra vaikams namai,
    Visi keliai dažnai į juos pareina,
    Visi džiaugsmai, visi skausmai
    Tėvų namuos susipina į dainą...

    Šiandieną Jums, gerbiamos Zita ir Laima, visiems laikams nutrūko tėvų namų daina, nes iš jų jau išėjo paskutinis tų namų gyventojas – MOTINA. Jūsų namai liko tušti, mūsų pedagogų kolektyvas neteko puikaus žmogaus – Felimonijos Mielienės. Mes niekada daugiau nebeišgirsime jos balso, gero patarimo, bet liks atminty jos žodžių skambesys ir gili prasmė. Užgeso mielos akys, nusviro darbščios rankos, paliko vien tik sielvartas ir skausmas mūsų visų širdy, nes staigi ir netikėta MOTINOS ir MOKYTOJOS mirtis viską uždengė juoduoju amžinybės šydu.

    Šią skaudžią Jums ir mums gyvenimo valandą leiskite pareikšti nuoširdžiausią užuojautą Jums, mielos Zita ir Laima, velionės giminėms ir artimiesiems, jų šeimų nariams ir paprašyti tylos minute pagerbti šviesų mūsų buvusios MOKYTOJOS atminimą...

    Šiandieną atiduodame paskutinę pagarbą Felimonijai Mielienei, kuri ilgus metus atidavė pedagoginiam darbui mūsų mokykloje. „Ji buvo mano mokytoja“ – galėtų taip pasakyti pusė dabartinės Linkuvos gyventojų, nes ištisos mokinių kartos praėjo pro jos rankas, o ji juos šildė savo širdies šiluma, su meile ir atsidavimu mokydama mūsų jaunimą gimtosios kalbos, gyvenimo išminties, tikėjimo tiesų, meilės savajam kraštui, mūsų Linkuvai ir jos žmonėms ir visai Tėvynei Lietuvai.

    Prieš 74 metus gimusi ir užaugusi Panevėžio rajono Gitėnų kaime valstiečio šeimoje, velionė nuėjo nelengvą ir rūpesčių pilną gyvenimo kelią. Siekdama mokslo šviesos, ji baigė Panevėžio mokytojų seminariją, vėliau - Vilniaus pedagoginį institutą ir nuo tada visam tolimesniam savo gyvenimui tvirtai įleido šaknis mūsų žemėje, tvirtame Linkuvos molyje. Ir išėjusi į užtarnautą poilsį MOKYTOJA netroško ramybės, neliko užsidariusi savyje. Ji visą savo gyvenimą liko kruopšti ir sąžininga, veikli ir pareiginga, kantri ir taktiška, ji buvo ne tik puiki savo dalyko žinovė, bet ir visada aktyvi užklasinėje veikloje. Už nuoširdų darbą ji buvo apdovanota LTSR Švietimo ministerijos padėkos raštais, jai buvo suteiktas LTSR nusipelniusios kraštotyrininkės vardas, o po Atgimimo LR vyriausybė jai suteikė Garbės kraštotyrininkės vardą, nes su Jos vardu neatsiejamai buvo susijusi ir ilgametė mūsų mokyklos muziejaus veikla. Po kruopelę, po krislelį ji su savo mokiniais rinko mūsų krašto kalbos perliukus, gilinosi į mūsų tarmes ir buities smulkmenas ekspedicijų metu, rinko ir kaupė eksponatus, foto medžiagą ateities mokinių kartoms. Ji ugdė ir mūsų jaunuosius literatus, ruošdama pamainą ir duodama gaires jų tolimesniam gyvenimo keliui. Ji buvo ir nuoširdi klasės vadovė, patarėja mokiniams ir jų tėvams.

    Paskutiniais darbo metais velionei teko dirbti katechete pradinėse klasėse ir rūpintis mažųjų sielovados reikalais, o išėjus į užtarnautą poilsį, MOKYTOJOS kelias nuvedė ją į Linkuvos Carito organizaciją, kur ji aktyviai darbavosi iki pat mirties, šildydama ir praskaidrindama daugelio vargingiau gyvenančių mūsų miestelio šeimų kasdienybę.

    Ji buvo ne tik gera pedagogė, aktyvi mūsų miestelio bendruomenės narė, bet ir pirmoji iš mūsų kolektyvo dar anais laikais aplankiusi tolimąją Ameriką ir labai nuoširdžiai ir su dideliu atvirumu dalinosi savo įspūdžiais ir iš jos lūpų daugelis pirmąkart išgirdome tiesą apie tikrąją Ameriką. Ji buvo ir rūpestinga žmona ir mylinti MOTINA, kuri su tokia meile ir pasididžiavimu kiekviena proga pasidžiaugdavo savo mergaičių laimėjimais, laiminga buvo turėdama puikių anūkių ir anūkų, gerų kaimynų ir artimųjų. Ji gyveno jų rūpesčiais ir džiaugsmais ir dalindavosi savaisiais.

    Nors 74 metų MOKYTOJOS gyvenimo kelias tebuvo tik akimirka prieš amžinybę, tačiau jame sutilpo visos velionės svajonės ir troškimai, atlikti ir nebaigti darbai, visa jos gražaus gyvenimo prasmė. Ne viskas miršta, ką mirtis paliečia, nes mums paliks jos žodžių aidas, širdies šiluma, jos atliktų kasdieninių darbų prasmė ir reikšmė. Išeidama ji paliko paskleistą šviesą savo Linkuvoje, liko jos kilni veikla linkuviams ir mums visiems.

    Tu nesulauksi jau rudens margaspalvių klevų, nei pavasario sodų baltų, bet Tavo paliktas gražus ir prasmingas gyvenimo kraitis ilgai išliks mūsų visų atmintyje. Tebūna Tau amžiams lengva Linkuvos kapų žemė ir giedras dangus virš Tavo kapo ir nuoširdus AČIŪ Tau už prasmingą ir gražiai nugyventą gyvenimą ir mokyklai atiduotus metus. Ilsėkis ramybėje, brangi mūsų kolege Felimonija...

    Direktorius Algis Aleksandras Dičpetris

    Mokytojai Felimonijai Mielienei – 95

    „Būk kuo tik nori, tik ne apsamanojusiu akmeniu prie gyvenimo vieškelio“. (J. Kundrotas „Gimtosios žemės šviesa“)

    LG F.Mielienė pamokoje.jpg

    Tai gimnazijos muziejuje esanti MOKYTOJOS išsirašyta citata. Manau, ji puikiai atspindi jos asmenybę ir nueitą kelią.

    Gegužės 18 d. sukanka devyniasdešimt penkeri metai, kai 1927 m. Panevėžio raj. Gitėnų kaime gimė ilgametė mūsų gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, mokyklos muziejaus vadovė, Lietuvos Garbės kraštotyrininkė Felimonija Skrebaitė – Mielienė. Su pagyrimu baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, 1952 m. atvyksta mokytojauti į Linkuvos vidurinę mokyklą. Čia išdirbo 45 metus! Jau nebemokydama lietuvių kalbos, pradinių klasių mokiniams dar dėstė tikybą, taip pat keletą metų dirbo Ūdekų pagrindinėje mokykloje, aktyviai dalyvavo katalikiškos organizacijos „Caritas“ veikloje.

    LG F.Mielienė prie obels.jpg

    Ji buvo ne tik gera pedagogė, aktyvi miestelio bendruomenės narė, bet ir rūpestinga žmona, mylinti motina. Su vyru Jonu užaugino dukras Zitą ir Laimą, baigusias mūsų gimnaziją. Gimnazijos muziejuje yra Zitos Mielytės moksleiviški straipsneliai iš „Auksinės varpos“, „Komjaunimo tiesos“, vėliau tapusios „Lietuvos rytu“, taip pat jau žurnalistės Zitos Nevierienės publikacijų iš Panevėžio rajono laikraščio „Tėvynė“, keletas laiškų ir atsiųstų eksponatų.

    Dvidešimt penkerius metus Mokytoja vadovavo gimnazijos muziejui. Per tą laiką ji domėjosi Linkuvos apylinkių praeitimi, mokyklos, miestelio, vienuolyno istorija, su mokiniais rinko krašto kalbos perliukus, užrašinėjo vietovardžius, gilinosi į mūsų tarmės ir buities smulkmenas kraštotyrinių ekspedicijų metu, rinko ir kaupė eksponatus, foto medžiagą ateities mokinių kartoms.

    Mokytoja Felimonija mirė eidama 75 – uosius metus – 2001 metų spalio 21 dieną. Palaidota Linkuvos kapinėse.

    Aldona Ašmonavičienė, muziejaus vadovė

    Nuotraukos

    Lietuvių kalbos savaitė „Jie garsino mūsų kraštą“ (skirta Linkuvos gimnazijos 100-ečiui)

    5–6 klasių mokiniams teko didelė garbė pristatyti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kraštotyrinio darbo puoselėtoją Felimoniją Skrebaitę-Mielienę. Mokiniai susipažino su mokytojos biografija, kraštotyrine veikla. Sekė padavimus, kuriuos su savo mokiniais buvo surinkusi mokytoja. Mokiniai sužinojo, kaip atsirado kai kurių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Stebino įdomios mįslės, kurios šiuolaikiniam mokiniui pasirodė tikras iššūkis. Tai buvo puiki pamoka prisimenant mokytoją F. Mielienę, jos, kaip kraštotyrininkės, veiklą.

    Lietuvių kalbos savaitės antroji diena buvo skirta Šiaurės Lietuvos šviesuolei, Lietuvos garbės kraštotyrininkei, etninės kultūros puoselėtojai mokytojai Stanislavai Lovčikaitei prisiminti. Mokiniai susipažino su mokytojos kraštotyrine veikla, parašytomis knygomis, mokytojos darbu. Savo prisiminimais apie mokytoją ir auklėtoją pasidalino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Birutė Deveikienė. 7a klasės mokiniai, lankantys etnografinį ansamblį „Ratinėlis“, mokė 8a ir 8b klasės mokinius žaisti mokytojos S. Lovčikaitės užrašytus Linkuvos krašto žaidimus „Barė ponas katinėlį“ ir „Sėjo rūtą, sėjo mėtą“.

    3g ir 4g klasių mokiniai buvo pakviesti susipažinti su Linkuvos krašto rašytojais Juozu Paukšteliu ir poetu Vaidotu Spudu, jų ryšiais su mūsų gimnazija ir trumpai su jų kūryba. Buvo papasakota apie J. Paukštelio vaikystę, kelerius mokymosi metus Linkuvoje ir fragmentinius ryšius su mokykla, kai jau rašytojas J. Paukštelis atvykdavo į gimtuosius Titonius. Mokiniai susipažino su jo trilogija „Jaunystė“, „Netekėk, saulele“, „Čia mūsų namai“ žiūrėdami videofilmo „Čia mūsų namai“ ištraukas. Su V. Spudo trumpu gyvenimu ir darbu Linkuvoje supažindino mergaitės, paruošusios skaidres, o jo paskutiniųjų gyvenimo metų eilėraščiai buvo skaitomi iš vienintelės po poeto mirties 1963 metais išleistos knygelės „Mėlynos pušys“. Pasak vieno abituriento, renginys buvo jautrus.

    1g ir 2g klasių mokiniai išgirdo apie Linkuvos krašto lietuvių kalbos puoselėtojus kalbininkus. 1gb klasė pristatė Kazimierą Garšvą, Stasį Tumėną, jų ryšius su Linkuva, kalbinius darbus. 1ga supažindino su kalbininke Antane Kučinskaite, papasakojo prisiminimus apie jos mokytojavimo metus Linkuvoje, perskaitė buvusios mokinės A. Konaverskytės-Sučylienės sukurtą eilėraštį „Kol gyvas žodis“, skirtą buvusiai „lelijėlių“ auklėtojai mokytojai A. Kučinskaitei. Mokytoją Leoną Kuodį pristatė 2g klasės mokiniai. Marija Kacilevičiūtė padainavo dainą, kuri buvo sukurta pagal L. Kuodžio sukurtą eilėraštį „Išvežta mergaitė“ ir ilgainiui virto gerai žinoma liaudies daina „Burkuoja balandžiai po langu“. Mokiniai dalyvavo trumpoje viktorinoje, o paskui atliko įvairias užduotis, kurios buvo parengtos pagal A. Kučinskaitės knygą „Kalbos etiketas“.

    Reikia tikėtis, kad prisilietimas prie praeities tik padeda mokiniui suprasti, kad pasaulis prasideda čia, kur mūsų namai, kur žmonės, kuriems rūpėjo gimtojo krašto kultūra, kalba. „Kalba – tai miestas, į kurio statybas kiekvienas žmogus, gyvendamas žemėje, atneša savo akmenį (Emersonas)“, – teigė gimnazistė A. Leimontaitė. O gimnazistė S. Juškaitė renginį užbaigė tokiais žodžiais: „Tai ir mes kiekvienas atneškime po vieną akmenį ir prisidėkime prie to kalbos miesto statybos pagarbiai vartodami gimtąją kalbą ir atsimindami žmones, kuriems rūpėjo kultūros, gimtosios kalbos likimas, kuriems ir šiandien skauda dėl nenumaldomų pokyčių ir požiūrio į gimtąją kalbą kitimo.“

    Lietuvių kalbos mokytojos B. Deveikienė, D. Romanovienė, L. Kupriūnienė, R. Ašmenavičienė

    Šaltiniai

    Prisiminimai

    Cquote2.png

    Lipnus Linkuvos molis

    Pedagogė Felimonija Mielienė Linkuvos (Pakruojo rajonas) miestelio vidurinėje mokykloje mokytojavo keturiasdešimtpenkerius metus. Per tą laiką įkūrė mokyklos muziejų, kraštotyra sudomino ne vieną auklėtinį. Jau būdama pensininkė, F.Mielienė kraštotyros muziejėlį sukūrė ir Ūdekų pagrindinėje mokykloje. Pedagogei suteiktas garbės kraštotyrininkės vardas. Mokytis skatino tėvas Felimonija kilusi iš Panevėžio rajono Gitėnų kaimo, kur jos tėvai valdė devynetą hektarų žemės. Tėvas Antanas Skrebė savarankiškai išmoko skaityti, Felimonijos mama taip pat skaitinėdavo maldaknygę. Nors kaimynų pašiepiamas ("ubagas vaikus mokys", - iki šiol prisimena kaimiečių nuomonę Felimonija), A.Skrebė buvo tvirtai nutaręs du iš trejeto vaikų išleisti į mokslus. Felimonijai mokslas sekėsi puikiai, su jos tėvais draugavę pažįstami mokytojai Kuncės, neturėję savo atžalų, net siūlęsi mergaitę įdukrinti ir išmokslinti. F.Mielienė prisimena tėvų planus dėl vaikų ateities buvus skirtingus - tėtis svajojęs, jog atžalos taptų mokytojais, gydytojais, mamos nuomone, dukrai užtektų išmokti siūti. Smalsumas - giminės bruožas: juo pasižymėjusi ir Felimonijos senelė, žolininkė bei garsi pribuvėja.

    Trukdė karas ir pokario kovos.

    Mokytis Felimonijai sutrukdė karas - į Panevėžį, kur lankė vakarinę vidurinę mokyklą ir prieš karą baigė šešis jos skyrius, bijodami bombardavimų, nebeleido tėvai, tad mokslus baigė praėjus frontui. Tėvai abiem su broliu, dabar - pedagogikos docentu Jurgiu Skrebe, samdė butą. Nelengvai besiverčiant, kartais jauniesiems Skrebėms alkį tekdavo malšinti tik pienu. Dažnai lankytis namuose Felimonija nedrįsdavo - sykį beeinančiai kelią pastoję nepažįstami vyrai ėmę klausinėti, bene būsianti ryšininkė. Kad ir smulkūs ūkininkai, Skrebės, gyvenę prie miško, bijojo būti apkaltinti ryšiais su rezistentais - tėvai atžaloms drausdavo net uogauti, tik patys slapčiom po kokiu medžiu palikdavo pieno.

    1948-aisiais Felimonija įstojo į Panevėžio mokytojų seminariją. Ne tik pati įstojo - išlaikė vieną egzaminą ir už draugę. "O ką? Auditorijoje prieblanda, ant dokumentų nuotraukos nėra kodėl juokais nepabandyti?" šypsojosi garbės kraštotyrininkė, prisiminusi jaunystės nuotykį.

    Linkuvoje vienintelė darbovietė

    1952-aisiais, su pagyrimu baigusi seminariją, Felimonija Skrebaitė paskiriama mokytojauti į Linkuvos gimnaziją. Sužinojęs, kur merginai teks vykti, vienas jos dėstytojų įspėjęs: "Ten molis lipnus, teks batus nusiauti ir dviratį ant pečių nešioti." Jaunoji pedagogė kaip atvyko į Šiaurės Lietuvą, taip ir nebeišvažiavo Linkuvoje iki pensijos dirbo, sukūrė šeimą, užaugino dukras. Ir vis mokėsi - baigė Šiaulių mokytojų pedagoginį institutą, Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, kvalifikacijos kėlimo kursus.

    Nuo įdomybių kampelio iki muziejaus

    1952-aisiais pradėjusi mokyti lietuvių kalbos Linkuvos gimnazijoje, Felimonija surado pedagogės Pranutės Gaigalienės įkurtą įdomybių kampelį - keletą knygų, jūros žvaigždę. Kadangi kampelis glaudėsi prie bibliotekos, kur vietos eksponatams netrūko, Felimonija pasišovė papildyti jį senoviniais daiktais. Mokytojos paraginami, skatinami ir geresniu pažymiu, vaikai iš namų ėmė nešti įvairius rakandus, senas monetas. Susibūrė berniukų entuziastų grupė, ieškojusi sendaikčių, rinkusi etnografinę medžiagą, Linkuvos mokyklą baigusių auklėtinių progines vinjetes. Nuo pastarųjų prasidėjo mokyklos istorijos ekspozicija. Žmonėms ėmus keltis iš vienkiemių, jauniesiems kraštotyrininkams atėjo "aukso amžius" - Felimonija prisimena, kaip džiūgaudavo berniukai, apleistose sodybose radę ką įdomaus.

    1965-aisiais įdomybių kampelis buvo pervardytas muziejumi, mokytoja tvarkė eksponatų apskaitą. Nemažai senų leidinių, dedikuotų tiesiog Felimonijai, atnešdavo pažįstamas Benediktas Navickas. Ieškant eksponatų, renkant vietovardžius, asmenvardžius, kitą medžiagą, Felimonijos apeiti visi aplinkiniai kaimai. Palėpėje pas buvusį Linkuvos zakristijoną kraštotyrininkai aptiko nežinomo dievdirbio išdrožtas šventųjų statulėles kokių šventųjų, negalėjęs, anot Felimonijos, pasakyti nė vietos klebonas. Retą Marijos statulėlę iš linkuvių išprašė mokslininkė P.Dundulienė - F.Mielienė sakė tik spėlioti begalinti, kokiame dabar muziejuje ši skulptūrėlė, žmonių saugota miške, ąžuolo drevėje. Mariją atnešė viena egzaminus išlaikiusi mokinė, kuri, apsilankiusi mokykloje po dvidešimt penkerių metų, prisiminė Dievo Motinos stovylėlę.

    Metams bėgant, muziejų globoti F.Mielienė patikėjo savo auklėtinei Aldonai Bučaitei. Ilgametė pedagogė dar iki "Linkavos" ansamblio susikūrimo surengė pirmąją Linkuvoje etnografinę vakaronę, pirmąkart į sceną išvedė vėliau išgarsėjusią liaudies dainininkę Oną Bluzmienę.

    Kitas muziejus Ūdekuose

    1996-aisiais išėjusi į pensiją, F.Mielienė dar kiek mokytojavo netolimoje Ūdekų pagrindinėje mokykloje. "Kad nenuobodžiaučiau", - sakė "Šiaulių krašto" pašnekovė. Ir čia garbės kraštotyrininkė netruko suagituoti kaimo vaikus rinkti senus daiktus Ūdekų mokyklos muziejus atsirado per vienerius mokslo metus. Sykį mokytoja su jaunaisiais ūdekiečiais aptiko žmogų, besiruošiantį deginti unikalų šimtametį avilį, pintą iš beržo tošies. Niekur kitur tokio daikto Felimonija nebuvo mačiusi, tad "pačiupau su didžiausiu noru", šypsojosi kraštotyrininkė. Muziejaus kambarėlyje mokyklos pedagogės vaikus supažindindavo su senoviniais daiktais. Kur eksponatai, jaunųjų vietos kraštotyrininkų išgelbėti nuo sunaikinimo, nukeliaus dabar, panaikinus pagrindinę mokyklą, F.Mielienė galėjo tik spėlioti: yra retų daiktų, kuriuos tikriausiai sutiktų priglausti ne vienas ir didesnis muziejus.


    1999 m. rugsėjo 25 d. Janina Strockienė

    Cquote1.png


    Cquote2.png

    5-toje klasėje mes patekome į lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Felimonijos Mielienės globą, kuri daug dirbo su mumis ir kaip auklėtoja, ir kaip dalyko mokytoja. Jei mes apkeliavę Lietuvą, tai auklėtojos nuopelnas, jei rinkome kraštotyrinę medžiagą, tai irgi auklėtojos paraginti, jei daug skaitėme – tai auklėtojos paskatinti... Susirinkę po 30- ties metų mes pirmiausiai su ašaromis akyse perskaitėme paskutinius a.a. Auklėtojos palinkėjimus- tai buvo lyg Auklėtojos „testamentas“ savo auklėtiniams.


    Laima Ragulytė - Ožiūnienė

    Cquote1.png


    Cquote2.png

    Mokė mus šaunūs, savo dalyką išmanantys mokytojai. Mūsų auklėtoja F.Mielienė mokėsi kartu su mumis – kaip tik tuo metu baigė neakivaizdiniu būdu aukštąją mokyklą. Mes buvome jos pirmoji laida. Auklėtoja, nors augino 2 dukras, visada rasdavo laiko mums. Ji mėgo skaityti, domėjosi kraštotyra, lankėsi (kas tais laikais buvo reta) JAV ir mums daug pasakojo apie tą šalį.


    Aldona Bučaitė

    Cquote1.png


    Mokytojos Felimonijos Mielienės, gim. 1927 m., atsiminimai

    Šie prisiminimai rasti Gimnazijos muziejuje

    Prieš 30 metų (1952 m.)*, baigusi Panevėžio Mokytojų seminariją, atėjau dirbti į šią mokyklą. Buvau VLKJS narė ir sudarėme mokytojų komjaunuolių grupę, kuriai vadovavo iki šiol toje pačioje mokykloje bedirbąs mokyt. A. Mališauskas. Mokytojai komjaunuoliai buvo I. Liutkevičiūtė, G. Latonaitė, A. Petruškevičiūtė, V. Buzaitė. Kažkokios veiklos mokytojai komjaunuoliai neišvystė: būdavo ruošiami pranešimai, susirinkimuose vienas perskaito, kiti pasisako. Mokinių komjaunimo organizacijai pagalbos lyg ir nereikėdavo, nes jie būdavo gana savarankiški.

    Mano jaunystė prabėgo Didžiojo Tėvynės karo ir pokario klasių kovos audroje. Įstojau į VLKJS eiles beveik prievarta, tik paskutiniame seminarijos kurse. Nestojau į komjaunimą todėl, kad bijojau. Gyvenau 18 km nuo Panevėžio, Gitėnų kaime. Ten siautė buržuaziniai nacionalistai (Raguvos miškuose). Kiekvieną šeštadienį eidavau iš Panevėžio į tėviškę 18 km pėsčia (mašinos beveik nevažiuodavo). Tėvelis vis perspėdavo, kad nestočiau į VLKJS eiles, nes, sako, ateina miškiniai ir vis klausinėja, ar duktė ne „komsomolka“ (komjaunuolė), grasina. O mano giminaičius – brolį ir seserį, kurie mokėsi Raguvos gimnazijoje – už tai, kad priklausė komjaunimo organizacijai, sušaudė drauge su motina. Paliko tik vieną tėvą. Šis įvykis visus labai sukrėtė. Tačiau paskutiniame kurse visi stojo, neatsilikau ir aš, jau ir tų miškinių nebebuvo.

    Manoji vaikystė labai skiriasi nuo jūsų. Į Miežiškių pradinę mokyklą eidavau 5 km. Žiemą, esant dideliems šalčiams, veždavo rogėmis, aptūloję kailiniais ir apmovę „vailokais“ (veltiniais). O esant gražesniam orui, pravažinėjus per užšalusias balas kelią, nučiuoždavom ledu. Pavasarį tos balos ištvindavo. Tada tėvelis pasodindavo ant arklio ir parjodindavo per balas į vieškelį. Labai bijojau praleisti pamokų, net esant -30 °C lauke veždavo į mokyklą, nes pakeldavau triukšmą. Kaip galiu praleisti pamokas! Todėl ir dabar negaliu suprasti tų mokinių, kurie be jokio sąžinės priekaišto, lengvabūdiškai, pasiteisina: „Nebuvau, reikėjo namuose...“

    Labai mėgau skaityti. Didžiausias džiaugsmas, kurį prisimenu iš pradinių klasių – kai pasiėmiau iš bibliotekos pirmą knygą „Riešutėliai“ ir garsiai skaičiau broliukams ir tėveliams. Kaip įdomu! Ir ko tik ten tose knygose nerašo! Jau būdama paauglė, pradėjau net nesveikai skaityti – prie žvakės ar mažos lempelės šviesos, ant krosnies susirietus, ir taip iki aušros. Ir visą gyvenimą didžiausią malonumą jaučiu skaitydama grožinę literatūrą. Iš poetų labiausiai mėgstu S. Nėrį ir Justiną Marcinkevičių. Iš prozininkų – J. Mikelinską ir J. Paukštelį.

    Niekada neturėjau per daug laiko. Neakivaizdinės studijos Šiaulių Mokytojų Institute, po to šeima, dvi dukros. Po 15 metų pertraukos – studijos Vilniaus pedagoginiame institute. Labai mėgstu keliauti. Per 5 metus su grupe lituanistų apkeliavau beveik visas rašytojų gimtines, sutikau daug įdomių žmonių, patyriau nuostabių akimirkų gražiausiose Lietuvos vietose: Šatrija, Medvėgalis, Punia, Merkinė, Raigardas, Ratnyčėlė, Ignalinos kraštas, Sartai, Dyvitis, Galvė, Plateliai, Obeliai ir kt. Tai patys šviesiausi vasaros atostogų puslapiai. Savo keliautais takais vedžiau ne vieną savo auklėjamąją klasę, norėdama įskiepyti norą kuo daugiau pamatyti, sužinoti. Pradedu keliones nuo savo gimtojo rajono ir iki 11 klasės apkeliaujam ir Aukštaitiją, ir Žemaitiją, ir Dzūkiją. Tačiau liūdnoka, kad dabartiniai mokiniai nebelabai mėgsta keliones, kiti pasako, jog su tėveliais lengvąja mašina jau buvę tose vietovėse. Bet paklausus, nieko nežino – nei istorinių, nei geografinių žinių, susijusių su ta vietove neturi.

    Mokiniams vis kartoju: „Taupykite laiką, tai didelis turtas“. O laikas labai greitai prabėgo. Mokykloje dirbant jis ypač greitai bėgo. Tai pastebiu, pasižiūrėjus į savo buvusias auklėtines, kaip antai A. Bučaitę, G. Norvaišaitę. Abi savoj mokykloj dirba, užima vadovaujančius postus. Gerai, kad mokiniai praaugo savo mokytojus. Norėčiau, kad visi mano auklėtiniai (jų išleidau 4 laidas) būtų dori žmonės – mylėtų žmones ir savo (tuomet**) tarybinę šalį.

    Mokyt. Felimonija Mielienė 1982.10.27

    • dabar – kai jau 2020 metai – nuo tada, kai ši mokytoja ėmė dirbti anuometinėje Linkuvos vidurinėje mokykloje, prabėgę jau 67–neri metai.
      • – dabar (nuo 1990 metų kovo 1 d.) Lietuva ir vėl laisva, nepriklausoma šalis

    Šaltiniai


    Parengė: Linkuvos gimnazijos mokytoja Emilija Stanevičienė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 89% (+28710-48=28662 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 11% (+3557-112=3445 wiki spaudos ženklai).