Filiae Lithuaniae

„Filiae Lithuaniae“ („Lietuvos dukterys“) – studenčių organizacija, veikusi 1928–1940 m. Vytauto Didžiojo universitete.

Pirmoji tautinė korporacija Neo-Lithuania, įsteigta 1922 m. lapkričio 11 d. tuometiniame Lietuvos universitete, savo tikslais – ugdyti tautos meilę, siekti valstybės gerovės, auklėti valingą ir taurią krikščioniškais pagrindais asmenybę, sudomino jaunimą ir pritraukė didelį būrį studentų bei studenčių. Studentės iš pradžių veikė kartu su neolituanais, bet jau 1925 m. sudarė atskirą savo ratelį.

1928 m. gruodžio 8 d. nutarta įsteigti atskirą studenčių korporaciją Filiae Lithuaniae. Šūkis Pro Patria ir ideologija paliko ta pati, kaip ir korporacijos Neo-Lithuania. Įsigyta nauja vėliava su šūkiu: Bonae artes et amicitia (dailieji menai ir draugiškumas). Pasirinktos spalvos: žalia, raudona ir auksinė. Jų reikšmės: žalieji tėvynės laukai, tėvynės meilė ir tauri asmenybė. Įsigytas cirkulis: Vivat crescat floreat Filiae Lithuaniae. Vėliavos ir cirkulio projektą sukūrė dailininkas Kazys Šimonis. Nutarta įsigyti tautinius rūbus: be jų nebuvo galima dalyvauti korporacijos iškilmėse ir stovėti garbės sargyboje prie vėliavos.

Filiae Lithuaniae buvo pirmoji lietuvaičių korporacija Kaune ir Lietuvoje, įregistruota Universitete 1929 m. sausio 24 d. kaip nepolitinė akademinė korporacija. Garbės nariais pakviesti kan. Juozas Tumas-Vaižgantas, Lietuvos prezidentas Antanas Smetona ir rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Korporacijos Filiae Lithuaniae iškilminga inauguracijos šventė įvyko 1929 m. birželio 2 d. Vėliavą pašventino Vytauto bažnyčios rektorius J. Tumas-Vaižgantas. Vakare korporacijos Neo-Lithuania rūmuose įvyko iškilmingas posėdis, kuriame dalyvavo spaudos ir draugiškų korporacijų atstovai su vėliavomis, universiteto profesoriai, prezidentas A. Smetona.

Korporacijos narių eilės kasmet didėjo. Į korporaciją buvo priimamos tik studijuojančios Vytauto Didžiojo universitete. Junjorės turėjo juodą kepuraitę, o senjorės – žalią. Junjorės vienerius metus buvo ruošiamos ideologijos, organizacinio drausmingumo ir, tik išlaikiusios egzaminus, keliamos į senjores. Uždedant senjorės spalvas, palydimos tradicine daina „Lietuva brangi, mano tėvyne“.

Valdybą sudarė pirmininkė, vicepirmininkė, sekretorė, arbiter elegantiarum ir junijorių magistrė. Vėliau įsisteigė korporacijos Taryba, kurią sudarė buvusios pirmininkės ir veikliosios narės. Jos sekė valdybų veiklą ir planavo ateities darbus.

Korporacija turėjo šias sekcijas: intelektinio bendravimo, taikomojo meno, sporto, muzikos – dainų. Sudarytas muzikinis vienetas: D. Vasiliauskaitė, S. Pusdešrytė, A. Kačanauskas, A. Šleinys, J. Valiulis ir A. L. Viršila. Korporacija palaikė draugiškus ryšius su Lietuvos ir užsienio korporacijomis: „Jaunąja Lietuva“ Dotnuvoje, latvių „Lettonia“, estų „Fraternitas Estica“, „SELL“ (Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos studentų sąjunga).

Pagal 1937 m. Vytauto Didžiojo universiteto statutą, kiekviena organizacija privalėjo turėti savo globėją, pasirinktą iš vyresniojo mokslinio personalo. Po J. Tumo-Vaižganto mirties korporantės savo globėju pasikvietė prof. dr. Joną Zubkų (mirė 1953 m. Čikagoje). Neolituanus tuo metu globojo prof. Izidorius Tamošaitis (mirė Sibire 1943 m.).

1930–1940 m. laikotarpis organizacijai buvo labai sėkmingas. Tuo metu Filiae Lithuaniae vadovavo pirmininkės: A. Vokietaitytė, G. Jakelaitytė-Čiburienė, M. Kasakaitytė, J. Grybauskaitė – Gabrėnienė, E. Baltikauskaitė, A. Varkalaitė, S. Pusdešrytė – Adomaitienė (2 metus), M. Dabrilaitė, Gr. Šliūpaitė – Siliūnienė, Al. Nasvytytė – Augustinavičienė, B. Trainavičiūtė – Paprockienė, Gr. Poderytė, L. Avižonytė, Bragaitė – Pocienė.

Korporacijos veiklą nutraukė 1940 m. rusų ir 1941 m. vokiečių okupacijos. Prasidėjo suėmimai, tardymai, kankinimai, trėmimai į Sibirą ir vokiečių koncentracijos stovyklas.

1955 m. liepos 2 d. Toronte, Kanadoje, nutarta vėl sujungti abiejų korporacijų jėgas ir įsteigti bendrą, vieną korporaciją Neo-Lithuania, pasiliekant teisę dėvėti filijų spalvas ir ženklus.