Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Filomena Brazdžiūnienė

    (Adiklytė)

    Filomena Adiklytėė 1924 m..png

    Gimė 1901 m.
    Rygoje
    Mirė 1994 m. (~93 m.)
    Palaidota Linkuvos kapinėse

    Tėvas Mykolas Adiklis
    Sutuoktinis(-ė) Ignas Brazdžiūnas
    Vaikai
    • Valentinas Liudvikas Brazdžiūnas (g. 1925 m. Linkuva)
    • Ignas Brazdžiūnas (1926 m. Linkuva – 1945 m.)
    • Juozas Brazdžiūnas (1936 m. Linkuva – 1943 m. Zavodskojus, Parbigo r., Tomsko sr.)

    Veikla
    Linkuvos gimnazijos pradinių klasių mokytoja.

    Išsilavinimas 1927 m. Linkuvos gimnazija (III laida).
    Alma mater 1928 m. Lietuvos švietimo ministerija suteikė pradinių klasių mokytojos vardą.

    Filomena Brazdžiūnienė (Adiklytė, 1901 m. Rygoje1994 m. palaidota Linkuvos kapinėse) – Linkuvos gimnazijos pradinių klasių mokytoja.

    Biografija

    Filomenos Adiklytės tėvai, mažažemiai Linkuvos parapijos valstiečiai, nenorėdami tarnauti turtingiesiems, išsikėlė į Rygą, įsidarbino fabrike. Filomena gimė 1901 m. Rygoje. Mykolas Adiklis šeimoje užaugino sūnų ir dvi dukras.

    Sūnus vedė tos pačios gimnazijos lituanistę Emiliją Jakševičiūtę.

    Filomena ištekėjo už gimnazijos direktoriaus Igno Bazdžiūno.

    Ona 1928 metais baigė Linkuvos gimnaziją (IV laida).

    1914 m. Adikliai pasitraukia į Maskvą. Rygoje Filomena buvo baigusi tris klases. Ją priėmė į lietuvių pabėgėlių mergaičių gimnaziją.

    1918 m. baigė mergaičių gimnazijos septynias klases ir su tėvais atsikėlė į jų gimtinę — Linkuvą.

    Gyvenimas Linkuvoje

    Mykolas Adiklis ilgametis Linkuvos mokyklos sargas
    Linkuvoje

    Tėvas Mykolas Adiklis prisiglaudė prie Linkuvoje kuriamos gimnazijos — dirbo jos sargu. Labai mylėjo mokinius, buvo darbštus ir pareigingas. Mokykloje visada būdavo švaru ir šilta. Iš tikrųjų mokyklą tvarkė abu jos tėvai, abu prisidėjo prie mokinių auklėjimo.

    Filomena įsidarbino mokyklos raštvede. Lietuviai buvo išsiilgę lietuviškos muzikos, dainų ir vaidinimų. Todėl mokytojai su mokiniais ir Linkuvos jaunimu rengdavo koncertus, gegužines, vaidinimus, o Filomenai tekdavo ir bilietus, ir programas, ir skelbimus spausdinti, rašyti ir piešti. Ir pati aktyviai dalyvavo visuose renginiuose. Mėgo dainuoti ir vaidinti. Saviveiklininkų vadovu gimnazijoje buvo mokytojas Kazimieras Jovaiša.

    1920 m. Filomena pradėjo mokytojauti Linkuvos pradinėje mokykloje, kuri jau buvo atskirta nuo gimnazijos. Nebuvo gerų patalpų, inventoriaus, vadovėlių. Retas laimingasis turėjo sąsiuvinį. Pradžios mokykla buvo perpildyta. Ypač daug buvo pirmokų. Kartais į vieną klasę susirinkdavo po šimtą mokinių. Pasimokę žiemą, jau balandžio pabaigoje jie bėgdavo iš mokyklos prie ganymo. Žinoma, tėvų verčiami, nes tėvai negalėdavo išmaitinti didelės šeimos, reikėjo vyresnių vaikų pagalbos.

    Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė (sėdi deš.) su draugėmis
    1929 m. pradinukai su mokytoja Filomena Brazdžiūniene
    Linkuvos, Rimkūnų, Guostagalio ir Puodžiūnų pradžios mokyklų 1929 m. laida.Mokytojai iš kairės: Guostagalio pr. mokyklos mokyt. Juozas Vidūnas , Puodžiūnų pr. mokyklos mokyt. Julė Žigulytė, Linkuvos pr. mokyklos mokyt. Kazys Strioga , Kazimiera Brazdžiūnaitė, Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė, Megučionių pr. mokyklos mokyt. Vladas Karalius, Linkuvos pr. mokyklos kapelionas kun. Jurgis Danys (1898-1977), Šiaulių apskrities III r. pr. mokyklų inspektorius Justinas Domeika, Linkuvos pr. mokyklos mokyt. Ona Vuljevaitė, Rimkūnų pr. mokyklos mokyt. Marija Banionytė, tėvų komiteto atstovas Juozapatas Jaupas
    Linkuvės šaulės. Sėdi K.Brazdžiūnaitė-Vebylienė, O.Adiklytė, Čėsnienė, du než. F.Adiklytė-Brazdžiūnienė, J.Asauskaitė, stovi: O.Vuljevaitė, E.Švedereikaitė, kitos než. 1930 m.
    Igno Brazdžiūno šeima. Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė, sūnus Ignas (1926-1944), Valentinas 1922-2015) ir Juozas(1935-1942) Apie 1936 m.

    1922 m. Filomena baigė pedagoginius kursus prie Linkuvos gimnazijos. 1923 m. lankė pasitobulinimo kursus prie „Aušros“ gimnazijos Kaune. 1927 metais eksternu baigė Linkuvos gimnaziją (III laida) ir gavo brandos atestatą.

    1928 m. Lietuvos švietimo ministerija suteikė pradinių klasių mokytojos vardą su visomis teisėmis ir įteikė diplomą, rašytą ant pergamento.

    Ištekėjo už Linkuvos gimnazijos direktoriaus Igno Brazdžiūno.

    Filomena, dirbdama mokykloje taip pat dalyvavo visuomeniniame gyvenime. Buvo mokytojų profsąjungos, moterų draugijos narė, dalyvavo šaulių moterų sanitariniame būryje. Mokykloje turėjo savo chorą, vakarais dirbo vakariniuose kursuose darbininkams. Kai 1938 m. Linkuvoje buvo pastatyta nauja pradinė mokykla, mokytojai ir mokiniai džiaugėsi jos rūmais ir skubėjo į juos persikelti. Dirbti naujojoje mokykloje buvo gera, šilta, smagu, tik gyvenk ir džiaukis.

    1941 m. birželio 14 d. dar vyko darbas. Tą dieną atsisveikinta su mokiniais ir bendradarbiais iki kitų mokslo metų. Kas galėjo pagalvoti, kad daugiau jų nepamatys.

    Iki tremties 1941 m. dirbo Linkuvos pradžios mokyklos mokytoja.

    Linkuvos prad.mokyklos mokyt. sėdi Kazytė Brazdžiūnaitė, O.Vuljevaitė, kun. J.Danys, než. Filomena Brazdžiūnienė, než. stovi deš. Vladas Karalius

    Kur? Už ką? Kodėl?

    Filomena grįžo namo iš darbo, o I. Brazdžiūnas dar egzaminavo mokinius, nes dar vyko abitūros egzaminai. Ir sūnus Valentas juos laikė.

    Laukė grįžtančio vyro, tvarkė kambarius, svajojo apie artėjančias atostogas. Tik staiga, priėjusi prie lango, pamatė prie namo stovintį sunkvežimį su kareiviais. Visi šnekėjo rusų kalba. Įėję į vidų, paklausė, ar čia gyvena Ignas Brazdžiūnas. Sunkvežimis pasuko mokyklos link. Po kurio laiko sugrįžo su vyru ir sūnumi Valentinu.

    Filomena Adiklytė - Brzdžiūnienė per gimnazijos 50-metį

    Išrikiavo, iškratė. Mokytojus tai nustebino ir prajuokino — nejaugi kas į egzaminus nešasi ginklą! Tikra komedija! Bet kai liepė ruoštis kelionei ir pasiimti maisto bei drabužių, suprato: kažkas negerai. Ne juoktis, o verkti reikia. „Kur? Už ką? Kodėl?“ — apstulbę kartojo. Niekas į jų klausimus neatsakinėjo. Dar perspėjo, kad pasiimtų šiltesnių drabužių. Brazdžiūnai nei kailinių, nei veltinių neturėjo. Ir maistą pirkdavo tik tai dienai, jokių atsargų nekaupė. Pasiruošti davė pusvalandį. Kažkas iš kaimynų šūktelėjo, kad pasiimtų pinigų, auksinių daiktų. Tarsi sapne ėjo ruoštis, o neklusnios kojos pynėsi, klupo. Kišo į pagalvių užvalkalus, maišus, ryšulius, kas tuo metu po ranka ir už akių pakliuvo.

    „Mama, norim valgyti“

    1941 m. birželio 14 d. mokykloje dar vyko darbas. Paleidom pradinių klasių mokinius. Aš grįžau namo iš darbo, o vyras dar egzaminavo mokinius. Man po kambarį besitvarkant, prie mūsų namo privažiavo mašina su kareiviais. Visi kalbėjo rusiškai. Paklausė, ar čia gyvena Ignas Brazdžiūnas. Atsakiau, kad taip. Klausia, kur jis yra. Atsakiau, kad mokykloje, egzaminuose. Tada nuvažiavo į mokyklą ir paėmė iš egzaminų. Vyresnysis sūnus laikė egzaminus ir kartu su tėvu atėjo. Mus visus valgomajame išrikiavo. Net keista. Kodėl liepė rikiuotis? Apkratė visus (nejaugi kas į egzaminus su ginklu?!). Liepė rengtis važiuoti. Kur? Už ką? Kodėl? Nieko nesupratom. Dar perspėjo, kad pasiimtume šiltesnių drabužių. Bet nei kailinių, nei vailokų neturėjom. Ir maistą pirkdavom tik tai dienai, jokių atsargų. Davė laiko pasiruošti kokį pusvalandį. Kažkuris iš atėjusiųjų kaimynų patarė pasiimti pinigų.

    Nuvežė į traukinuką, kuriuo pasiekėm Šiaulius. Ten persodino į gyvulinius vagonus. Mėšluoti, nevalyti. Vilniuje vyrus atskyrė į kitą ešeloną, o moterys su vaikais liko. Susikalėm iš lentų gultus. Taip keliavom ir keliavom traukiniu. Po to plaukėm laivu, važiavom arkliais. Atvežė į Tomsko sritį, Parbitskoj rajoną, Zolotskoj kolūkį. Prie upės Čujos. Čia bandėm susiręsti kokią pastogę, nes atvežė ir išmetė taigoje. Kasėm duobes ir iš medžio bei molio drėbėm tokias gryčiutes. Likau viena su trimis sūnumis. Valentiną, amžiumi vyresnį, išsiuntė į Tomską prie kelių taisymo. Ten užsidirbdavo pinigų ir galėjo šio to nusipirkti valgyti. Paskui Valentiną pristatė dirbti kalvėj. Ignas buvo dviem metais jaunesnis, apsikrėtė ir susirgo džiova. Pagalbos nebuvo. Felčeris už 15 km. Keliai prasti. Per kaimą ėjo toks vieškelis, kuris pavasarį ir rudenį buvo neišbrendamas. Susirgo abu vaikai. Maistas prastas. Iš linų galvelių, balandų lapų ir riešuto didumo bulvių išvirdavom „sriubą“. Ignelis su Juozuku sakydavo, kad labai skysta, „Mamyt, norime valgyti“. Nė vieno gramo duonos negaudavome. Apie mėsą nė nesvajok. Bulvelės būdavo labai mažos, jas virdavome su lupenom. Norėdami išgelbėti vaikus, su kitais išvežtaisiais susidėję nusipirkom karvę. Bet valdžiai reikėjo atiduoti tam tikrą kiekį sviesto. O čia mums gresia badas. Neįvykdėm prievolės, todėl karvę atėmė. Mano berniukai Ignelis ir Juozelis pradėjo silpti. Ir abu vienas po kito mirė. Sukalėm tokius karstelius ir palaidojom tame pačiame kolūkyje. Valentinas pastatė kryželį, užrašė pavardes ir vardus, aptvėrė tvorele.

    1942 m. mirė vyras. Irgi iš bado. Bandėm iš to kaimo, kur buvom su vaikais, siųsti siuntinius. Bet vietoj maisto gavo siuntinį, prikrautą akmenų. Tada vyrai parašė laišką, kodėl iš jų tyčiojamasi. Matyt, valdininkai taip niekšiškai elgdavosi.

    Dirbau visokius darbus: sandėlininke, lauko darbininke, vištų ūkyje, brigadininko pavaduotoja, kirtau taigoje kedrus. Jaučiais važiuodavo, su jais ir karvėm ardavo laukus. Dirbamą žemę patys pasidarydavom: iškirtus medžius, išversdavo kelmų šaknis ir ardavo.

    1956 m. parašiau į Lietuvos švietimo ministeriją. Man išskyrė 30 rublių pensiją. Rašiau dėl reabilitacijos. Todėl ir grįžau anksčiau. Rūpėjo seni ligoti tėvai, likę Linkuvoje. Grįžusi norėjau mokytojauti, bet Linkuvoj nebuvo vietos, o kaime negalėjau, nes reikėjo slaugyti tėvus. Apgyvendino nuosavame name, išskirdami kambarėlį ir virtuvę antrame aukšte. Už jį moku buto nuomą iki šiol, nors nuo reabilitacijos praėjo virš 20 metų.

    Kiek išlieta ašarų, kiek prikentėta – niekas to neatlygins. Esu visai be sveikatos. Jei gaučiau nors dalį atlyginimo už atimtą turtą, būtų lengviau gyventi sūnui Valentinui, kuris irgi neteko sveikatos tremtyje.

    Filomena Brazdžiūnienė, gimusi 1901 m., gyvenanti Linkuvoje, Tarybų 9.

    Linkuvių prisiminimai...

    Eina mokytoja Brazdžiūnienė. Vedasi už rankutės mažiuką Juozuką, o už jos eina trys vyrai ąžuolai, aukšti, tvirti. Jos vyras mokyklos inspektorius Ignas Brazdžiūnas, sūnus abiturientas Valentinas, septintą klasę bebaigiąs Ignas.

    Tiesiog baisu pasidarė, kad mokinys gali varyti savo mokytoją į pražūtį!

    Nuvarė į Linkuvos geležinkelio stotį, įstūmė į vagoną, užtrenkė duris. Toks pat likimas tą dieną ištiko ir gimnazijos direktoriaus Stepono Vaitkevičiaus bei pradžios mokyklos mokytojo Povilo Pabilionio šeimas.

    1941 m. birželio 14 d. atskirta nuo vyro Igno Brazdžiūno, su vaikais ištremta į Sibirą: Zavodskojų, Parbigo rajoną, Tomsko sritį.

    Paleista 1957 m. liepos 1 d. grįžo į Lietuvą.

    Mirė 1994 m. Linkuvoje. Palaidota Linkuvos miesto kapinėse.

    Šaltiniai


    Parengė: Jūratė Domeikytė ir Samanta Jasnauskaitė su vadove Birute Deveikiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 110% (+16109-221=15888 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 16% (+2401-123=2278 wiki spaudos ženklai).