Friedrich Nietzsche

Frydrichas Nyčė vok. Friedrich Nietzsche
Gimė	1844 m. spalio 15 d. Röcken
Mirė	† 1900 m. rugpjūčio 25 d. Veimaras
Tautybė	vokietis
Veikla	vokiečių filosofas ir rašytojas.
Vikiteka	Friedrich NietzscheVikiteka

Frydrichas Nyčė (1844 m. spalio 15 d. netoli Leipcigo, Vokietija – 1900 m. rugpjūčio 25 d.) – vokiečių filosofas ir rašytojas, vienas žymiausių „gyvenimo filosofijos" kūrėjų.

Biografija

Įgijo filologo išsilavinimą, klasikinės filologijos specialistas. Kaip filologas subrendo nepaprastai anksti ir vos baigęs studijas 1869 metais (tebūdamas 25 metų) ėmė vadovauti Bazelio universiteto filologijos katedrai. Bet bėgant metams jo filologinius interesus keitė filosofiniai ir praėjus vos dešimčiai metų Nietzsche visiškai pasinėrė į filosofinius apmąstymus, atsisakė katedros vedėjo darbo, kad galėtų atsiduoti rašymui.

Nietzsce savo veikloje reprezentavo savo laikmečiui būdingus: scientizmą, natūralizmą, evoliucionizmą ir reliatyvizmą, bet tuo pačiu metu savo veikalais ir kritikavo savo epochą ir jos kultūrą, išryškindamas neigiamus jos bruožus ir vienas pirmųjų prieš ją maištaudamas.

Visą neilgai trukusį, dvidešimties metų savo kūrybos laikotarpį Nietzsche gyveno nuolatiniuose apmąstymuose ir labai daug rašė. Tačiau išskyrus pirmąsias dvi Nyčės knygas, kiti jo darbai tebuvo aforizmų ir atskirų minčių rinkiniai. Toks rašymas puikiai iliustravo jo protą, gabų ir imlų įvairiausiems sumanymams, bet nepajėgų nuosekliai mąstyti. Vėliau tokia mąstysena tapo būtinybe, paskutiniais savo gyvenimo metais rašyti sugebėdavo tik vaikščiodamas. 1889 metais pamišimas nutraukė Nietzsches darbą. Tais metais Nietzsche dar nebuvo labai žinomas, tik vienas danų literatūros istorikas Georgas Brandesas apie jį skaitė paskaitas. O kai Nietzsche po vienuolikos metų 1900 metais mirė jis jau buvo tapęs garsenybe. Jo kūriniai darė įtaką filosofams, daugelis susidomėjo jo pažiūromis ir jas perėmė. Dar didesnę įtaką jis padarė platiesiems inteligentijos sluoksniams, net ir už Vokietijos ribų. Po daugelio metų net pats Musolinis buvo didelis jo darbų gerbėjas. O Vokietijos Nacionalsocialistų partija naudojo Nyčės idėjas kurdami savo ideologiją.

Kūryba, filosofinės idėjos

F. Nyčė išsakė daug idėjų, kurias XX a. perėmė filosofai postmodernistai. Jis kritikavo religiją, krikščioniškąją tikrovę. F. Nyčė – tai ir paskutinis metafizikas, nes jam metafizika mirė kartu su Dievu. F. Nyčė visur akcentuoja graikų tradiciją kaip pačią geriausią, bet sugadintą krikščionybės. Anot jo, kol žmogus nepradėjo ieškoti moralės, tol jis buvo moralus. Jis dorybę sieja su prigimtimi ir taiko tik aristokratams. Anksčiau (Antikos laikais) žmonės gyvenę anapus gėrio ir blogio. Žmogus buvo gyvuliška būtybė, o moralė sugadino žmogų, todėl moralė ydinga. Kadangi yra dvi kategorijos – gėris ir blogis – todėl ir supratimas apie gėrį ir blogį gali būti dvejopas. Moralę gali sukurti tik aristokratai, o vergiška moralė yra aristokratiškai išvesta moralė. Moralės tipas priklauso nuo valdančios klasės.

Gausus ir įvairialypis Nyčės kūrybinis palikimas savitai atskleidžia kiekvieną ypač dramatišką istorijos posūkį ir sušvinta naujomis neretai netikėtomis spalvomis. Jautriai atskleidęs savo meto kultūros, filosofijos ir meno raidos prieštaringumą, šis „nemalonių tiesų filosofas“, kaip jis save vadino, į filosofijos centrą iškėlė neklasikiniam mąstymui būdingas „gyvenimo“ ir „valios galiai“ sąvokas, kurioms suteikė egzistencinį atspalvį.

Bibliografija

• 1888 m. F.Nietzsche užsimoja parašyti fundamentalų keturių dalių veikalą "Visų vertybių perkainojimas" (I. "Antikristas: Krikščionybės kritika"; II. "Laisva valia: filosofijos kaip nihilistinio sąjūdžio kritika"; III. "Imoralistas: fatališkiausio nemokšiškumo kasdieniškosios moralės kritika"; IV. "Dionisas: amžinojo sugrįžimo filosofija"). Tačiau šio sumanymo jam nebuvo lemta realizuoti – parašė tik pirmąją dalį "Antikristas" (išleista 1895 m.).
• 1888 F. Nietzsche parašo dar veikalus "Stabų saulėlydis" ("Götzen - Dämmerung"), "Vagnerio atvejis" ("Der Fall Wagner") ir kaip preliudiją "Visų vertybių perkainojimui" – "Ecce Homo".
• „Tragedijos gimimas“ (1872). „Tragedijos gimimas“ – F. Nietzsche’ės jaunystės vaisius. Tad kalba, priešingai vėlyvojo laikotarpio kalbai, nėra padrika ir nenuosekli, o gana lengvai suprantama. F.Nietzsche’ė svarstė Vakarų filosofijos ir Vakarų kultūros pamatus. Pažvelgus į veikalo ištakas, sunku jį sieti su istorija, įvykiais, tvyrojusiais virš Vokietijos. F.Nietzsche’ės žodžiais tariant tai yra, “jaunystės kūrinys, kunkuliuojantis jaunatviška drąsa ir jaunatviška melodija, nepriklausomas, užsispyrusiai savarankiškas” .Šiame kūrinyje Nietzsche kalba apie Apolono ir Dioniso pradus, formuojančius helenų dvasią. Apolono pradas – nuostabi reginių vizija, poetinių kilčių paslaptis – yra nušvitimo, poetinis pradas. Jis žvelgia pro buities audinį, dalykuose įžvelgdamas kitą, dvasinę tikrovę, pranašaudamas apie dalykų esmę: "Apolono akis visada 'saulėta': net kai jis pyksta ir svaido nepatenkintus žvilgsnius, jame įžvelgiame puikų regėjimą" .Jau "Tragedijos gimime" jis atvirai išpažįsta dionisiškojo prado prioritetą ir niekinamai žvelgia į tuos, kurie lieka būties pusėje.
• „Apmastymai ne laiku“ (1873-1876; juos sudaro: „Davidas Strausas“, „Apie istorijos naudą ir žalingumą“, “Schopenhaueris kaip auklėtojas“, „Richardas Vagneris Bayreuthe“). Tai pirmieji rašiniai, skirti anų laikų dvasiai kritikuoti ir išreikšti pagarbą savo favoritams Schopenhaueriui ir Vagneriui; „Apmąstymuose“ nuplėšia žavesio skraistę nuo vokiečių kultūros hipertrofuotos savivokos, jos protagonistus pašiepia vadindamas „švietimo filisteriais“, o jos istoriškumą, kuris tėra tik drapiruotė ir tuščias fasadas, laiko istorijos liga.
• „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ (1878). Veikalas „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ yra atspirties taškas, nuo kurio prasidėjo Nietzsche‘s domėjimasis psichologija. Šiame veikale nustatomas meno ir mokslo santykis ir aiškiai atiduodama pirmenybė mokslui. Tai knyga, kurioje iš naujo apmąstomos anksčiau „Tragedijos gimime“, „Nesavalaikiuose apmąstymuose“, rankraštinėse užrašų knygutėse plėtotos temos, to paties reikalaujant ir iš skaitytojo: priimti žaidimo taisykles ir skaityti knygą kaip paskirus fragmentus, kaip fragmentų vėrinius, kaip fragmentiško mąstymo veikalą apie žmogų ir jo pasaulį. Jame aptarimas kultūringumo ir žmogiškumo mitas; teigiama, kad privilegijuota aukštesnioji būtybė tėra išmonė. Kultūra ir Humanitas tėra pasikeitusios ikikultūrinių, gyvuliškųjų, instinktyvių impulsų formos.
• „Linksmasis mokslas“ (1882). „Linksmasis mokslas“,- tai ne tiek Nietzsches požiūris, kiek istorinio proceso lemtis, uzgriuvusi tradicija kaip neprašytas ir nelauktas svečias. Nietzsche siekė parodyti, kad nėra ir negali būti vienintelio teisingo požiūrio į pasaulį, o jeigu tokio vis dėlto atkakliai laikomasi, tai jį būtina dekonstruoti ir demaskuoti, kaip pernelyg žmogišką. Ir taip pradine mąstytojo samprotavimų pozicija tampa teiginys, kad Dievo nėra, tiksliau, Dievas mirė. Šis „Linksmojo mokslo“ kur labiausiai ir atsiskleidė aukščiau paminėta mintis. Pasak ji žmogus yra laisvas, jis gali laisvai kurti ir tvarkyti bei planuoti savo gyvenima. Jo nebevaržo jokie įsipareigojimai, moralės normos, išankstiniai nuosprendžiai, primesti iš viršaus.
• „Štai kaip Zaratustra kalbėjo“ (1883-1885). Poetas „Zaratrustoje išliejo savo sielą ir vizijomis priartėjo prie religijos.Tai keturių dalių kūrinys parašytas poetine proza ir vaizdingai, metaforiškai, sodria kalba įveda į filosofinį diskursą antžmogio viziją. Sąmoningai keldamas asociaciją su Naujuoju Testamentu ir kartu pašiepdamas Bibliją, Azijos pirmtako vardą turintis pranašas skelbia mokslą apie antžmogį, kaip šioje žemėjė gyvenančio, savarankiško, mokančio išlaikyti dvasios ir galios pusiausvyrą, gyvenimui taip sakančio žmogaus utopiją, žmogaus, kuris turi būti tokia pat alternatyva krikščioniškajai moralei, „sunkio dvasiai“ ir gyvenimui, priešingam modernybės nihilizmui. Čia filosofija pradeda būti „kūno vadovėliu“.
• „Anapus gėrio ir blogio“ (1886). Šiame veikale dar aštriau kritikuojamos moralė ir krikščionybė. Savo veikale Nietzsche valios gyventi neigimą ivardija kaip tam tikra dekodantišką moralinį sąjūdį, glaudžiai susijusi su krikščioniškąją moralė. Čia pateikiami samprotavimai apie žmogaus prigimtyje slypintį susiskaldymą, t. y. gėrio ir blogio pradus. Keliamas negatyvus uždavinys: perkainoti visas ligšiolines vertybes arba, aiškiau sakant, jas sunaikinti.
• „Antikristas“ (parašytas 1888, išleistas 1895). Nietzsche savo veikale „Antikristas“ smerkdamas krikščionybę lygina ją su budizmu: nors abi priklauso nihilistinės religijoms, abi neitikėtinai yra viena i kitą nepanašios. „Antikriste“ Nietzsche plėtoja knygose „Apie moralės genealogiją“ ir „Anapus gėrio ir blogio“ iškeltas idėjas. Tai knyga apie tikėjimą plačiąja prasme ir konkrečiai apie krikščionybę, apie Vakarų civilizacijos moralinių vertybių sistemą: šiandieninė moralė esanti tikrosios, kilniosios moralės inversija. Bene svarbiausia knygos mintis, kad būtent iš krikščionybės reikėtų kildinti šiuolaikiniame pasaulyje išsikerojusį nihilizmą. Tai pirmasis šio veikalo vertimas į lietuvių kalbą.
• „Ecce Homo“ (parašytas 1888, išleistas 1908). Tai kūrybinė autobiografija, kurioje autorius darsyk grįžta prie svarbiausių savo minčių, darsyk aistringai apibrėžia ankstesnių savo knygų turinį. Didžiąją „Ecce homo“ dalį sudaro jo paties parašytų filosofinių veikalų komentavimas, jų citavimas, tarsi pamatinių idėjų akcentavimas. Filosofas sumini beveik visas savo parašytas knygas. Kiekvienoje knygos dalyje jis šlovina save ir savo kūrybą. Nietzsche žūtbūt bando įtikinti savo skaitytoją, kad su vokiečiais jis neturi nieko bendra.

Nuorodos

Vikicitatos