Gėgė
- Tai straipsnis apie Lietuvos upę. Apie ežerą Pagėgių savivaldybėje skaitykite straipsnyje Gėgė (ežeras)
Gėgė | |
---|---|
| |
Ilgis | 25,3 km |
Nuolydis | 7 cm/km |
Baseino plotas | 445,4 km² |
Vidutinis debitas | 4,67 m³/s |
Ištakos | Pagėgių kaimas |
Žiotys | Nemunas (Rusnė) |
Šalys | Lietuva |
Gėgė – upė Pagėgių savivaldybės teritorijoje, Nemuno deltoje, Nemuno šakos Rusnės dešinysis intakas. Upės kodas Lietuvos upių, ežerų ir tvenkinių kadastre 10012430.
Prasideda Pagėgių kaime, 2,5 km į pietvakarius nuo Pagėgių[1]. Ištakų altitudė 4,3 m. Teka daugiausia užliejamomis pievomis ta pačia kryptimi, kaip ir Nemunas (Rusnė), plačiai vingiuodama į šiaurės vakarus; atstumas tarp upių nuo 1 iki 3 km. Gėgė teka pro Nausėdžius, Vičius, Kucius, Šilgalius ir ties Berštininkais pasuka į vakarus, teka pro Plaškius ir ties Pageldyniais įteka į Rusnę, 38,8 km nuo Nemuno žiočių, 7,5 km į pietvakarius nuo Usėnų. Įtekėjimo altitudė 2,6 m.
Upės vaga labai vingiuota ir tik tarp Šilgalių ir Plaškių reguliuota. Per didelius potvynius Gėgę užlieja Rusnės vanduo.
Visas Gėgės plotas – 110,5 ha, vagos plotis 6–15 m, prie žiočių – 50 m, gylis 1,2-1,8 m, vidutinis nuolydis 0,12 m/km, srovės greitis 0,1 m/s.
Gėgės baseinas yra labai kanalizuotas; jame daug salpinių ežerėlių. Tarp jų net 19 didesnių kaip 0,5 ha. Didžiausi Velnežeris (Pagėgių ež., 36 ha) ir Kurmežeris (7,8 ha).
Gėgė mėgiama žvejų mėgėjų. Ji turtinga lydekomis, ešeriais, raudėmis, kuojomis, plakiais ir kt. žuvimis.[2]
Intakai:
- kairieji – Užlenkė, Pirdė.
- dešinieji – G-4, Vilka, Kamona, Naujoji Vilka.
Gyvenvietės prie upės: Pagėgių kaimas, Plaušvariai, Vičiai, Nausėdai, Peleniai, Kuciai, Lazdėnai, Berštininkai, Plaškiai, Pageldyniai.
Upėvardžio kilmė neaiški. Vienas iš siūlymų nuo žodžio gėgė („gegutė“), kitas – nuo gegis („miškas, gojus“).[3]
Šaltiniai
- ↑ maps.lt duomenys
- ↑ Gėgė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 483 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
- ↑ Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
|