Galindai
Galindų vardu paprastai įvardijami tik vadinamieji vakarų galindai (viena iš 9 prūsų kilčių, archeologų siejama su V-VI a. susiformavusia Olštino kultūrine grupe). Be jų, mokslui dar žinomi Protvos upės baseine (į pietvakarius nuo Maskvos, dab. Možaisko ir Borovsko m. apylinkėse) gyvenę rytų galindai.
Vakarų galindai
Vakarų galindai (prūsiškai: *Galindis, lotyniškai: Galindae) yra XVI ar XVII a. išnykusi prūsų kiltis, gyvenusi vad. Galindoje (dabar – Lenkijoje) ir kalbėjusi prūsų kalba, tiksliau, pietrytine jos tarme. XIII a. jų gyvenamasis arealas šiaurės rytuose beveik siekė Geldapės upę, kurios pakrantėse gyveno nadruviai; vakariniai, kitapus Alnos aukštupio gyvenę galindų kaimynai buvo sėsnos, šiauriniai – bartai, o rytiniai – sūduviai. Su pastaraisiais galindus siejo (ypač XII-XIII a.) itin glaudūs kariniai politiniai ryšiai.
Apie krikščioniškosios eros pradžią „galindais“ greičiausiai vadinta platesnė nei kiltis (klanas) etninė bendrija, pvz., visi lingvistiniai senprūsių protėviai (vad. Bogačevo (lenk. Kultura bogaczewska; II a. pr. m. e. – V a.) kultūros nešėjai,- lenkų mokslininkai, kalbėdami apie šią archeologinę kultūrą palikusius „galindus“, turi omeny ne šio straipsnio objektą, o beveik visoje buv. Rytprūsių pietinėje dalyje gyvenusį baltų etnosą; tikėtina, kad prūsų, arba senprūsių etnosas (gentis) susiformavo „archeologinių galindų“ palikuonių, t. y., Olštino ir Elbingo kultūrinių grupių paminklus palikusių etnosų pagrindu, šiems etnosams apie VIII ir IX a. sandūrą pasislinkus į būsimų Notangos, Sembos bei Nadruvos teritoriją ir ilgainiui lingvistiškai asimiliavus joje gyvenusias kuršiams bei skalviams giminingas kiltis).
178 m. (senuosius) galindus arba Bogačevo kultūros nešėjų etnosą paminėjo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus.
V-VI a. galindų kilties kultūros centras buvo dabartinio Olštino apylinkėse. Iš archeologų randamų galindų dirbinių puošnumo galima spręsti, kad VI–VII a. galindai buvo pati turtingiausia baltų kiltis. Svarbiausia šio turtingumo priežastis buvo gintaro prekyba; iš mainais už gintarą įvairiose Europos šalyse gaunamo sidabro ir aukso galindai gamino ne tik papuošalus, bet ir žirgų apdaro detales. Galindų vyrų drabužiai būdavo susegami lankinėmis segėmis, o moterų – sidabrinėmis segėmis su ataugėlėmis (vad. „pirštuotosiomis segėmis“). Mirusiųjų palaikai buvo deginami; sudegusius palaikus galindai supildavo į keramines urnas (jos būdavo įv. formų, kartais su langeliais), o šias užkasdavo duobėse. Prie urnos dažnai būdavo padedamos kelios puodynėlės ar nedideli puodeliai. Į vyro kapą paprastai dėti ietis ir skydas; greta galindų kario palaikų kartais būdavo užkasamas nesudegintas žirgas su puošniu apdaru.
XI-XIII a. laikomi galindų kultūros nuosmukio laikotarpiu. Tuo metu, vykstant aršioms galindų kovoms su jų pietiniais kaimynais mazoviečiais, dalis galindų pasitraukė į jotvingių žemes.
1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo akte pateiktas tuometinių „lietuvių ribų“ aprašymas leidžia manyti, kad apie XIII a. vidurį (galbūt jau nuo XII a. pab.) Galinda kartu su Sūduva/Jotva priklausė LDK.
Nuo XIII a. I pusės mazoviečiai jau tik talkino Galindą siaubusiems kryžiuočiams; vėliau šiems sąjungininkams ėmus varžytis dėl galindų žemių, galiausiai XIII a. 8 dešimtmetyje visa Galinda buvo užkariauta Vokiečių ordino (Didžiojo prūsų sukilimo metu Galindos užkariavimui bei christianizacijai dar tik ruoštasi,– istorikams žinoma, kad 1268 m. sausį popiežius Klemensas IV leido Olomouco vyskupui išplėsti savo dvasinę valdžią ir į Galindą, Sūduvą bei Lietuvą,– „jei šie kraštai bus užkariauti Čekijos karaliaus“).
XIV-XV a. galindų kraštas buvo iš dalies kolonizuotas vokiečių, o XVI-XVII a., jau pasibaigus Ordino (nuo 1525 m. – Prūsijos hercogystės) valdomų senprūsių žemių lenkiškajai kolonizacijai, savajame krašte po XIII a. įvykių likę galindai sulenkėjo, taip įsiliedami į mozūrų etnokultūrinę grupę.
| ||||||