2020 m. sausio 17-20 d. Vyks Enciklopedijos Lietuvai ir pasauliui perkėlimas į naujus serverius. Atsiprašome už galimus sutrikimus.

Geldapės apskritis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pavadinimas::Geldapės apskritis{{#set:Vardininkas=Geldapės apskritis}}
Landkreis Goldap

Flag of Preussen 1701-1918.jpg

1818 – 1945

Flag of USSR.svg
 
Flag of Poland.svg

Ostpreussen 1905.svg

Apskritis Gumbinės apygardoje (melsva) iki 1905 m.

Valstybė: Prūsijos karalystė
Apygarda: Apygarda::Gumbinės apygarda
Administracinis centras: Geldapė
Valsčiai: 5 (1818)
Plotas: 1 000 km² ({{{plotasmetai}}})

[[Kategorija:Šablonas:Country data Prūsijos karalystė istoriniai administraciniai vienetai]] {{#set:Page has default form=Istorinis administracinis vienetas}} Geldapės apskritis (vok. Landkreis Goldap) – 18181871 m. Prūsijos karalystės Rytų Prūsijos provincijos, 1871–1918 m. Vokietijos imperijos, 1918–1933 m. Veimaro respublikos, 1933–1945 m. Trečiojo reicho Gumbinės apygardos administracinis teritorinis vienetas Mažojoje Lietuvoje. Sudaryta po Vienos kongreso per 18151818 m. vykdytą reformą. Centras – Geldapė.

Turinys

Istorija

Tipiškas Geldapės apskrities pastatas – Karolio Urmonaičio viešbutis Grabavoje 1916 m.

Apskrities plotas 1818 m. buvo 1000 km², buvo 20 430 gyventojų. Joje buvo šie valsčiai:

  • Dubininkų valsčius
  • Gavaičių valsčius
  • Geldapės valsčius
  • Grabavos valsčius
  • Gurnių valsčius
  • Mielkiemio valsčius
  • Didžiosios Romintos valsčius (iki 1868 m.)
  • Tolminkiemio valsčius
  • Žydkiemio valsčius

Iš pradžių apskrityje vyravo karaliaus domenų žemėvalda. Dvarininkų valdų daugiausia buvo Dubininkų, Gurnių ir Geldapės valsčiuose. Geldapės apskrities teritorijoje iki 17091711 m. didžiojo maro ir bado ir po jo sekusios didžiosios Prūsijos kolonizacijos beveik visi gyventojai buvo lietuviai, nuo XVI a. iš Mažosios Lietuvos vidurio kėlėsi ir lietuvininkai. Pietinėje dalyje daugiau gyveno mozūrai, nuo XVII a. kėlėsi lenkai, kurie ilgainiui apsigyveno ir šiaurinėje dalyje. Pamaldos bažnyčiose nuo XVI a. iki XIX a. pradžios lietuvių kalba ir lenkų mozūrų tarme visose parapijose vykdavo iki XIX a. pabaigos, o kai kuriose, pav., Dubininkų parapijoje trimis kalbomis iki pat 1915 m.

1939 m. Geldapės apskrities plotas buvo 993 km², joje gyveno 45 825 žmonės. Iš 216 kaimų pavadinimų 198 buvo lietuviškos kilmės, keli prūsiškos, tik 12 dvarų – vokiškos. [1] 1945 m. apskrityje buvo Geldapės miestas, 156 savivaldybės ir du valstybiniai medžioklės rezervatai. Po Antrojo pasaulinio karo apskrities šiaurinę dalį pavesta administruoti TSRS, pietinė atiteko Lenkijai, nuo 1999 m. įeina į Varmės–Mozūrų vaivadiją.

Gyventojai

Gyventojų surašymo duomenimis, įskaitant nuo 1885 m. dislokuoto Pirmojo armijos korpuso kariškius, Geldapės apskrityje gyveno:[2]

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 1939 m.
1871 m. 1885 m. 1890 m. 1900 m. 1910 m. 1925 m. 1933 m. 1939 m.
43 203 45 442 45 002 44 813 44 186 42 672 43 491 44 275

Gyventojai pagal tikėjimą

Metai Gyventojai Evangelikai Katalikai Žydai
1890 45 002 n.d. 476 159
1900 44 813 43 955 449
1910 44 186 43 049 776
1925 42 672 41 774 587 99
1933 43 491 42 290 985 67
1939 44 275 42 615 880 26

Lietuviai

Vokiečių oficialios statistikos duomenimis, 1825 m. Geldapės apskrityje su kariškiais buvo 24 910 gyventojų, iš jų lietuviškai kalbančių šeimynų narių – 3560 (14,3 %), 1852 m. atitinkamai 32 960 ir 315 žm. (1 %), 1900 m. 44 815 ir 455 žm. (1 %). Evangelikų bažnyčios duomenimis, lietuviškai kalbančių užrašyta kur kas daugiau. Rinkimų statistikos duomenimis 1890 m. apskrityje gyveno per 1000 lietuvių ir 2100 lenkų. Vokietijos imperijoje lietuvininkai, kaip ir mozūrai, ėmė sparčiai nutautėti nuo XIX a. pabaigos sustiprėjus germanizacijai.

Landratai

  • 1884–1890: Nikolaus von Werder
  • 1903–1906: Friedrich von Berg
  • 1906–1919: Philipp von Gehren
  • 1932–1945: Karl von Buchka

Šaltiniai

  1. Algirdas Matulevičius. Geldapės apskritis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. - 494 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Rinkimų istorija

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: