Georges Perec

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Georges Perec
Gimė 1936 kovo 7 Paryžiuje, Prancūzijoje
Mirė 1982 kovo 3
Profesija Romanistas, eseistas, filmų kūrėjas
Kūrybos
laikotarpis
Po II pasaulinio karo
Žanrai "apribotas rašymas"
Žymiausi darbai La Vie mode d'emploi (Gyvenimas: naudotojo gidas)
Žymūs apdovanojimai Renaudot apdovanojimas, Medičių prizas
Oficialus tinklalapis

Žoržas Perekas (Georges Perec , g. 1936 m. kovo 7 d. – m. 1982 m. kovo 3 d.) – Prancūzijos žydas rašytojas, filmų kūrėjas, eseistas. Jis taip pat buvo ir matematikų bei rašytojų kūrybinės grupės Oulipo narys.

Biografija

 Crystal Clear app personal.png  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Georges Perec buvo vienintelis sūnus Icek Judko ir Cyrla (Schulewicz) Peretz’ų šeimoje. Jo tėvai buvo Lenkijos žydai, 1920 m. emigravę į Prancūziją ir apsigyvenę Paryžiuje, darbininkų rajone. Perec’o tolimas giminė I. L. Peretz taip pat buvo rašytojas, rašęs jidiš kalba.

Perec‘o tėvas Icek kovojo II pasauliniame kare prancūzų pusėje ir 1940 m. sužeistas mirė. Rašytojo mama Cyrla žuvo koncentracijos stovykloje, greičiausiai Aušvice. Šešerių metų Georges‘ą Perec‘ą savo globon paėmė tetos šeima, o 1945 m. jis jau buvo oficialiai įvaikintas.

Sorbonoje studijuodamas istoriją ir sociologiją Georges Perec‘as pradėjo rašyti tekstus žurnalui La Nouvelle Revue Française. 1958-59 m. rašytojas tarnavo armijoje ir susipažino su būsima žmona Paulette Petras. Jie susituokė ir vienerius metus gyveno Tunise , Sfakso mieste, mat tenai Paulette dirbo mokytoja.

Vėliau Perec‘as prisijungė prie Oulipo grupės. Tai buvo matematikų ir rašytojų susivienijimas. Grupė siekė surasti naujas formas ir struktūras, kurias savo tekstuose galėtų panaudoti rašytojai. Be Georges Perec‘o, Oulipo priklausė kitas žinomas rašytojas Italo Calvino. Pastarajam Georges Perec skyrė savo kūrinį „Šimtas keturiasdešimt trys nepagražinti atvirukai“. Tekstą sudarė 143 užrašai kitoje atvirukų pusėje, tokie kaip „Įsirengėme stovyklą netoli Ajaccio. Oras geras. Skaniai valgome. Aš nudegiau saulėje. Myliu“ ir pan.

Didelę įtaką Georges Perec‘ui padarė vienas Oulipo grupės įkūrėjų prancūzų rašytojas Raymond Queneau. Jam Perec‘as skyrė savo žymiausią kūrinį – romaną La Vie mode d’emploi (“Gyvenimas: naudotojo gidas”).

Perec‘as kartu su Eugen Helmle ir Philippe Drogoz pradėjo statyti radijo pjeses. 1973 m. jis sukūrė pirmąjį savo filmą Un homme qui dort („Žmogus kuris miega“). Šis filmas 1974 m. laimėjo Jean Virgo apdovanojimą. Georges Perec taip pat kūrė kryžiažodžius naujienų žurnalui Le Point.

Knyga La Vie mode d‘emploi atnešė Georges Perc‘ui pripažinimą. Jis laimėjo Medičių prizą ir pagaliau galėjo tapti rašytoju pagal profesiją. Perec‘as persikėlė į Australiją, kad ten galėtų gyventi ir toliau dirbti. Tačiau 1981 m. sugrįžus į Prancūziją smarkiai pablogėjo jo sveikata. Pasirodė, kad nuolatinis rūkymas sukėlė rašytojui plaučių vėžį. 1982 m. Georges Perec‘as nuo jo ir mirė.

Kūrybos bruožai

Dauguma Georges Perec’o tekstų – žodžių žaidimai ir įvairiausi sąrašai. Juose jaučiamas nuolatinis troškimas klasifikuoti, skirstyti. Tačiau, nepaisant iš pažiūros sauso stiliaus, Perec’o novelėse tvyro keista melancholija.

Pirmasis Perec’o romanas Les Choses (Daiktai) buvo apdovanotas Prix Renaudot premija.

La Vie mode d'emploi atnešė rašytojui Medičių prizą. Ši knyga – 600 puslapių ir 99 skyriai, smulkiai nusakantys vieną namą, jo gyventojus bei jų pasaulį.

Cantatrix Sopranica L. – Perec’o "mokslinis straipsnis". Čia Perec’as nagrinėja "šaukimo efektą", kuris ištinka operos sopranus, kai į juos mėtomi sugedę pomidorai.

Georges Perec praktikavo "apribotą rašymą". 1969 m. jis parašė 300 puslapių romaną La disparition ("Išnykimas"), kuriame nė sykio nepavartojo raidės e. 1972 m. Perec’as, pamėginęs priešingą variantą, išleido knygą Les revenentes ("Šmėklos"). Vienintelė balsė, naudota visoje knygoje, buvo e.

Georges Perec asociacija

Georges Perec asociacija Paryžiuje [1] saugo šio autoriaus darbus, organizuoja seminarus, norinčius prileidžia prie Georges Perec raštų archyvo, dusyk per metus leidžia naujienų laikraštėlį.

Kūrinių sąrašas

Pasirodė Originalus pavadinimas
1965 Les Choses: Une histoire des années soixante (Paris: René Juillard, 1965)
1966 Quel petit vélo à guidon chromé au fond de la cour? (Paris: Denoël, 1966)
1967 Un homme qui dort (Paris: Denoël, 1967)
1969 La Disparition (Paris: Denoël, 1969
1969 Petit traité invitant à la découverte de l’art subtil du go, parašyta kartu su Pierre Lusson ir Jacques Roubaud (Paris: Christian Bourgois, 1969)
1972 Les Revenentes, (Paris: Editions Julliard, 1972)
1972 Die Maschine, (Stuttgart: Reclam, 1972)
1973 La Boutique obscure: 124 rêves, (Paris: Denoël, 1973)
1974 Espèces d’espaces (Paris: Galilée 1974)
1974 Ulcérations, (Bibliothèque oulipienne, 1974)
1975 W ou le souvenir d’enfance (Paris: Denoël, 1975)
1975 Tentative d’épuisement d’un lieu parisien (Paris: Christian Bourgois, 1975)
1976 Alphabets illust. by Dado (Paris: Galilée, 1976)
1978 Je me souviens, (Paris: Hachette, 1978)
1978 La Vie mode d’emploi (Paris: Hachette, 1978)
1979 Les mots croisés, (Mazarine, 1979)
1979 Un cabinet d’amateur, (Balland, 1979)
1979 filmo scenarijus: Alftred et Marie, 1979
1980 eilėraščių knyga: La Clôture et autres poèmes, (Paris: Hachette, 1980)
1980 Récits d’Ellis Island: Histoires d’errance et d’espoir, (INA/Éditions du Sorbier, 1980)
1981 Théâtre I, (Paris: Hachette, 1981)
1982 Epithalames, (Bibliothèque oulipienne, 1982)
1982 Catherine Binet’s Les Jeux de la Comtesse Dolingen de Gratz, 1980-82
1985 Penser Classer (Paris: Hachette, 1985)
1986 Les mots croisés II, (P. O.L.-Mazarine, 1986)
1989 53 Jours, nebaigtas romanas (Pari: P. O.L., 1989)
1989 L’infra-ordinaire (Paris: Seuil, 1989)
1989 Voeux, (Paris: Seuil, 1989)
1990 Je suis né, (Paris: Seuil, 1990)
1991 Cantatrix sopranica L. et aitres écrits scientifiques, (Paris: Seuil, 1991)
1992 L. G.: Une aventure des années soixante, (Paris: Seuil, 1992)
1993 Le Voyage d’hiver, 1993 (Paris: Seuil, 1993)
1994 Beaux présents belles absentes, (Paris: Seuil, 1994)
1999 Jeux intéressants (Zulma, 1999)
1999 Nouveaux jeux intéressants (Zulma, 1999)
2003 Entretiens et conférences (2 tomų leidinys, Joseph K., 2003)

Filmai

  • Un Homme qui dort – (1973, su Bernard Queysanne)
  • Les Lieux d’une fugue – (1975)
  • Ellis Island (televizijos filmas, su Robert Bober)

Nuorodos


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Vitas Povilaitis – autorius – 100% (+9626-0=9626 wiki spaudos ženklai).