Giedrienė Gražina

Giedrienė Gražina
Gimė	1926 m. vasario 20 d. Panevėžyje
Mirė	† 2018 m. birželio 17 d. Tytuvėnai
Veikla	Tytuvėnų gimnazijos darbų ir gamtos pažinimo mokytoja.
Išsilavinimas	1944 m. Joniškėlio vidurinė mokykla, keturios klasės
Alma mater	1950 m. Joniškėlio žemės ūkio technikumas

Giedrienė Gražina (g. 1926 m. vasario 20 d. Panevėžyje . Mirė 2018 m. birželio 17 d.Tytuvėnuose) – Tytuvėnų gimnazijos darbų ir gamtos pažinimo mokytoja.

Gyvenimo kelias

Giedrienė (Koncaitė) Gražina gimė 1926 metų vasario 20 dieną Panevėžio mieste, tarnautojų šeimoje. 1928 metais tėvai įsigijo žemės Joniškėlio rajone, Noreikonių kaime.

1933 metais Gražina ėmė lankyti Švobiškio pradžios mokyklą. Ją baigė 1937 metais. Iki 1940 metų dirbo tėvų ūkyje.

1940 metais įstojo į Joniškėlio žemės ūkio mokyklą ir mokėsi iki 1943 metų. Nuo 1943 iki 1944 metų mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje, baigė 4 klases. Iki 1947 metų dirbau pas tėvus, tais metais įstojo į Joniškėlio žemės ūkio technikumą. 1950 metais baigė Joniškėlio žemės ūkio technikumą, įgijo jaunesnio agronomo-laukininko specialybę. Tais pačiais metais gavo paskyrimą dirbti Jakiškių žemės ūkio mechanizacijos mokykloje dėstytoja bei ištekėjo. Nuo 1952 metų liepos 1 dienos toje pačioje mokykloje (pagalbiniame ūkyje) ėmė dirbti agronome ir dirbo iki 1953 metų.

Perkeliant mokyklą į Viekšnius, buvo panaikintas ir pagalbinis ūkis, tad Gražina buvo atleista. Vėl ėmė dirbti Viekšnių žemės ūkio mokykloje nuo 1954 metų. Išdirbo iki 1958 metų, kada persikėlė gyventi į Raseinius. Turėjo tris dukras, nebuvo, kas jas prižiūri, tad iki 1961 metų nedirbo, augino atžalas.

Tytuvėnų ž.ū. technikume ir Tytuvėnų vidurinėje mokykloje dirbo nuo 1961 metų. Mokytoja Tytuvėnų vidurinėje mokykloje dėstė darbus bei gamtos pažinimą. Mylėjo gamtą, mėgo tai, ko mokė darbų pamokose: megzti, siūti, gaminti valgį. Dirbo mokykloje iki 1982 metų.

Mirė Giedrienė Gražina 2018 metų birželio 17 dieną Tytuvėnuose.

Apdovanojimai

Mokytoja Giedrienė Gražina apdovanota 1965 metais Gamtos apsaugos komiteto prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos Garbės raštu, 1966 metais LTSR Švietimo ministerijos ir Švietimo, aukštųjų mokyklų ir mokslo įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos Lietuvos respublikinio komiteto Garbės raštu, 1968 metais LTSR Švietimo ministerijos centrinės jaunųjų gamtininkų stoties Garbės raštu, 1970 metais buvo pažymėta jubiliejiniu medaliu „Už šaunų darbą... “.

Nuotraukos

• 

  Apie 1970 metus. Su mokiniais.

• 

  Būsimieji 29-tos laidos abiturientai pradėjo 5-tą klasę, auklėtoja – botanikos ir darbų mokytoja Giedrienė Gražina. 1971 metai.

• 

  1978 metų pavasaris. Paskutinis skambutis. Mokytoja Gražina Giedrienė centre, su gėlėta suknele.

• 

  Apie 1980 metus. Pirmosios pagalbos teikimo mokymai. Gydytoja, mokyklos seselė Kuizinienė, mokytojos Burbienė Dalia, Mažeikienė Tatjana ir Giedrienė Gražina.

• 

  Mokytojų šeimų išvykoje. Apie 1980 metus.

• 

  Apie 1982 metus. Gražina Giedrienė – centre.

• 

  Pas kolegas estus. Apie 1982 metus. Mokytoja Giedrienė – antra iš dešinės.

• 

  2011 metų gegužė. „Raskilos“ renginyje. Mokytoja Giedrienė – pirma iš kairės.

Apie mokytoją žiniasklaidoje

http://www.skrastas.lt/?data=2016-04-21&rub_raj=1141131318&id=1460738719&pried=2016-04-16

Su malda ir šalia kančios

Alvydas Geštautas

Pastaba: tekste klaidingai rašoma buvusios mokytojos Gražinos Giedrienės pavardė. Čia pateikta taip, kaip buvo originale.

Tytuvėnų parapijos Gyvojo Rožinio kalbėtojų būrelio vadovė T. Barkauskienė per padėkos dieną, kurioje pagerbti iškiliausi rajono savanoriai ir filantropai, pasiūlė įvertinti ir savo bendramintę Gražiną Gėdrienę už ekskursijų organizavimą, ligonių slaugymą ir jų paruošimą Amžinybėn. G. Gėdrienė ne vieną dešimtmetį Tytuvėnų vidurinėje mokykloje dėstė biologiją ir buities darbus. Į užtarnautą poilsį išėjo dar sovietmečiu, kai mokytojos darbas su krikščionišku tikėjimu oficialiai buvo nesuderinami. Tad kaip tais laikais pavyko išsaugoti širdyje meilę Dievui, tikėjimą? Esu kilusi iš Panevėžio. Tėvelis buvo savanoris. Joniškėlio krašte gavo dešimtį hektarų žemės. Kartu dirbo ir tenykštės žemės ūkio mokyklos buhalteriu. Jis ir mama buvo religingi. Tikėjimo jausmą įskiepijo ir mums, vaikams, – sako Gyvojo Rožinio kalbėtojų būrelio narė G. Gėdrienė. – krikščioniškos vertybės liko sieloje visam gyvenimui.

Jaunystėje Gražina dirbo Jakiškių profesinėje technikos mokykloje, kuri vėliau buvo perkelta į Viekšnius. Iš ten su vyru atsikėlė į Tytuvėnus. –Dirbau pedagoginį darbą, ir valdžia stebėjosi, kodėl nesu komjaunuolė, – prisimena buvusi mokytoja. – Pamenu, su drauge pas tuometinį Joniškėlio kleboną ėjome išpažinties. Kai pasisakėme, kad esame verčiamos stoti į komjaunimą, klebonas patarė: „Jei verčia, tai ir stokite, tik Dievo nepamirškite“. Tie kunigo žodžiai įstrigo visam gyvenimui. Dirbdama mokytoja, Tytuvėnuose į bažnyčią nueidavau tik per laidotuves. Tačiau, atsidūrusi didmiestyje, kuriame sutikti pažįstamų buvo maža tikimybė, arba kurorte visada nueidavau pasimelsti į Dievo namus. O kai išėjau į pensiją, nuo pirmos dienos, nieko nepaisydama, ėjau į bažnyčią, meldžiausi.

Į Gyvojo Rožinio kalbėtojų būrelį G. Gėdrienė atėjo po vienos kaimynės tragiškos žūties. Jau veikė šio būrelio kelios grandys, o ji subūrė dar vieną – iš 20 narių. Dabar Tytuvėnuose Gyvojo Rožinio būrelį sudaro 6 grandys, vienijančios 120 narių. Tiesa, trejus metus gražina aktyviau šije veikloje negalėjo dalyvauti – slaugė Vilniuje sunkiai sirgusią seserį. Po jos mirties vėl grįžo į Tytuvėnus.

Rožinio giedotojų veikla – įvairiapusiška. Kasmet G. Gėdrienė organizuoja išvyką į garsiąją Keturnaujieną, aplankė visas Kelmės rajono bažnyčias. Nuvažiavo ir į Gulbinėnų bažnyčią Pasvalio rajone – ten, kaip ir Keturnaujienoje, vietos gyventojai apsireiškė Marija. Gražina organizavo kelionę į Vilniaus, Šakių, Kudirkos Naumiesčio, Palangos bei kitas bažnyčias.

Aplankome ne tik bažnyčias, jose meldžiamės, – sako Gyvojo Rožinio kalbėtojų entuziastė. Pabuvojame ir muziejuose, gražiose sodybose, gamtos kampeliuose, žymių veikėjų gimimo vietose, aplankome muziejus, parodas, iš jų – ir sakralines.

Į ekskursijas kartais važiuoja net po keturias dešimtis žmonių. Daugiausia – moterys, vaikai, jaunimas. Patys apsimoka kelionės išlaidas. O kol dar buvo gyvas Tėvas Stanislovas, tai į Paberžę važiavo dviem autobusais. Tytuvėniškiai buvo nuvykę ir į šio iškilaus dvasininko laidotuves.

Daugeliui jaunų ir darbingų žmonių Tytuvėnai – jau per maža erdvė save išreikšti ir realizuoti, – sako buvusi mokytoja. – Slaugiau vieną moterį, kurios dukra gyvena Anglijoje, o sūnus – Vilniuje. Apie jos išėjimą Amžinybėn teko pranešti sūnui, kai šis verslo reikalais buvo išvykęs į Kiniją. G. Gėdrienė daug dėmesio skiria ligoniams, juos slaugo. Ji nuolat užsuka į Tytuvėnų palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę, pereina palatas ir pasiteirauja ligonių, kas nori išpažinties, kam reikia paskutinio patepimo. Kartais norinčių kunigo atsiranda penkiolika, kitą kartą – dvigubai daugiau ligonių. Tytuvėnų klebonui V. Butkui, kai šis lanko ligonius, G. Gėdrienė patarnauja.

Tik išpažindami krikščioniškas vertybes, vieni šalia kitų būdami ir džiaugsmo, ir liūdesio akimirką, pajusime tikrąją žmogiškąją savo vertę ir tinkamai atliksime mums šioje žemėje Dievo skirtą pareigą, – atsisveikindama sakė G. Gėdrienė.

„Bičiulis“, 2005 m. lapkričio 23 d., Nr.92

Šaltiniai

• Tytuvėnų gimnazijos archyvas.
• www.skrastas.lt
• Kelmės rajono laikraštis „Bičiulis“