Giedrutis Laucius
Giedrutis Laucius | |
---|---|
| |
Gimė | 1938 m. lapkričio 25 d. Kilėviškių k., Anykščių raj. |
| |
Veikla | Architektas, dailininkas, restauratorius, tremtinys
|
Giedrutis Laucius (g. 1938 m. sausio 25 d. Kilėviškių k., dab. Utenos rajonas) – Architektas, dailininkas, restauratorius, tremtinys.
Anykštėno Biografija
Tėvai: Jonas Laucius (1905–1943) – kariškis, pasienio policijos pareigūnas, žemdirbys ūkininkas, 1941–1943 m. politinis kalinys Rešiotų lageryje (Žemutinio Ingašo raj., Krasnojarsko kr., Sibiras, Rusija), miręs lageryje, ir Ona Tumaitė-Laucienė (1903–1945) iš Aknystėlių (Utenos raj.) – žemdirbė ūkininkė, 1941–1945 m. tremtinė Altajaus krašte (Sibiras, Rusija), mirusi tremtyje. Sesuo Jūratė Lauciūtė-Urbonavičienė (1932–2011) – pedagogė rusų kalbos mokytoja, 1941–1946 m. tremtinė Altajaus krašte. Pusbrolis (tėvo sesers Juzės sūnus) Algis Kirilauskas (1944–2011) – muzikas.
1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo suimtas, atskirtas nuo tėvo, kurio daugiau nebepamatė, ir su motina bei seserimi ištremtas į Altajaus kraštą (Rusija), augo Šipicine (Talmenkos raj.). 1945 m. lapkričio 25 d. motinai mirus, liko našlaitis, gyveno Pavalichos gyvenvietėje ir su seserimi dirbo pabėgių apdirbimo fabrike. Pabėgęs iš tremties vietos ir pasiekęs Barnaulą (Altajaus kraštas), iš ten kartu su seserimi ir kitais į Lietuvą grąžinamais tremtinių našlaičiais 1946 m. lapkritį buvo parvežtas į Lietuvą, augo vaikų namuose, vėliau pas gimines.
1946–1947 m. mokėsi Aknystėlių (Utenos raj.) pradinėje mokykloje, 1947–1954 m. – Gečionių, Anykščių raj. septynmetėje mokykloje, 1954–1955 m. – Sartininkų (Tauragės raj.) septynmetėje mokykloje, 1955–1959 m. – Vilniaus geležinkelių transporto technikumo Pramoninės ir civilinės statybos skyriuje, įgijo architekto techniko specialybę.
1959–1961 m. G. Laucius dirbo Specialiojoje mokslinėje-restauravimo gamybinėje dirbtuvėje bei Pažangių darbo metodų įdiegimo statybos valdyboje architektu.
1961–1967 m. jis studijavo Lietuvos dailės instituto Architektūros fakultete, įgijo architekto išsilavinimą.
1966–1969 m. G. Laucius dirbo Vilniaus specialiųjų mokslinių restauravimo gamybinių dirbtuvių Projektavimo sektoriaus vyresniuoju architektu, po įstaigos reorganizavimo 1969–1972 m. – Paminklų konservavimo instituto projektų vyriausiuoju architektu. 1972–1975 m. jis buvo Miestų II skyriaus projektų vyriausiasis architektas, 1975–1978 m. – Miestų II skyriaus viršininkas.
1978–1984 m. G. Laucius dirbo Visuomeninių pastatų skyriaus vyriausiuoju specialistu, 1984–1990 m. – Visuomeninių pastatų skyriaus vyriausiuoju architektu.
1990–1991 m. jis buvo Vilniaus miesto valdybos Paminklotvarkos skyriaus vedėjas.
1991–2000 m. G. Laucius buvo valstybės įmonės "Paminklai", vėliau pertvarkytos į specialios paskirties uždarąją akcinę bendrovę "Lietuvos paminklai", vyriausiasis architektas, kol išėjo į pensiją.
Jis yra kultūros vertybių apsaugos 4 kategorijos ekspertas, Vilniaus pilių tarybos narys.
G. Lauciaus parengti projektai: Vilniaus Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių restauracija, gyvenamojo namo Vilniuje, Žydų g. 4A, restauracija, Trakų salos pilies vakarinių kazematų restauracija, Trakų salos pilies įvažiavimo bokšto restauracija, Vilniaus Gedimino kalno šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymo projektas, Vilniaus arkikatedros restauravimas ir pertvarkymas, Videniškių (Molėtų raj.) Šv. Lauryno bažnyčios ir vienuolyno ansamblio restauravimas (2000 m.).
Jis atliko kelių Vilniaus senamiesčio kvartalų architektūrinius tyrimus ruošiant Senamiesčio regeneravimo projektą.
G. Laucius suprojektavo keletą Lietuvos Atgimimo memorialinių kompleksų: paminklą žuvusiems Adolfo Baublio-Merkio būrio partizanams Perlojos (Varėnos raj.) kapinėse, šalia bažnyčios (1997 m.), paminklą Alaušo būrio partizanams ir jų ryšininkams Užpaliuose (Utenos raj., pastatytas 2008 m.).
Jis yra knygų "Architektūros paminklai I" ir "Vilniaus Bernardinų bažnyčios architektūros raida" bendraautoris.
Lietuvos Atgimimo metais G. Laucius buvo Paminklų konservavimo instituto Sąjūdžio koordinacinės grupės narys, 1990 m. kovą išėjo savanoriu saugoti valstybinių objektų, saugojo televizijos bokštą ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos rūmus. 1991–1999 m. jis tarnavo Savanoriškos krašto apsaugos tarnybos Didžiosios Kovos apygardos 8-osios rinktinės 821-ojoje kuopoje, buvo antrojo skyriaus vadas. 1992 m. gegužės–birželio mėnesiais jis dalyvavo karinėje operacijoje, blokuojant sovietinės kariuomenės dalinius Visorių poste.
G. Laucius buvo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių), dabar yra Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos narys, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos narys, Lietuvos šaulių sąjungos narys.
G. Laucius apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi (1999 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1997 m.), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2005 m.).
Laisvalaikiu žvejoja.
Susituokė 1966 m., žmona Marytė Baublytė-Laucienė – medikė. Vaikai: Tautvydas Laucius (g. 1967 m.) – inžinierius statybininkas, Jūratė Lauciūtė (g. 1972 m.) – vadybininkė.
G. Lauciaus gyvenimas ir veikla pristatyta Edvardo Buroko žinyno "Pūtėme prieš vėją" 5-ojoje dalyje "Laisvės kovotojai" (2011 m.), jo kilmė – Aldonos Karkauskienės genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).
Biografija
Mokslas ir studijos
- 1941 – 1946 m. tremtis su šeima (Altajaus kraštas, Rusija);
- 1946 – 1947 m. prad. mokykla (Aknystėliai, Utenos rajonas);
- 1953 – 1954 m. 7-metė mokykla (Gečionys, Anykščių rajonas);
- 1954 – 1955 m. 7-metė mokykla (Sartininkai, Tauragės rajonas);
- 1955 – 1959 m. Geležinkelių transporto technikumas (Vilnius);
- 1961 – 1967 m. Lietuvos valstybinis dailės institutas.
Darbas ir užimamos pareigos
- 1966 – 1972 m. Spec, mokslinės restauracinės gamybinės dirbtuvės, Paminklų konservavimo institutas, vyresn. architektas;
- 1972 – 1975 m. Miestų skyrius, projektų vyr. architektas;
- 1975 – 1978 m. Miestų skyrius, viršininkas;
- 1978 – 1984 m. Visuomeninių pastatų skyrius, vyr. specialistas;
- 1984 – 1990 m. Visuomeninių pastatų skyrius, vyr. architektas;
- 1990 – 1991 m. Vilniaus miesto valdyba, Paminklotvarkos skyrius, vedėjas;
- nuo 1991 m. SP UAB „Lietuvos paminklai", vyr. architektas.
Įvertinimai
- Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinas;
- Sausio 13-osios atminimo medalis.
Projektai
- Vilniaus Šv. Onos bažnyčia (Vilnius), – restauracija;
- gyv. namas (Žydų g. 4a, Vilnius) – restauracija;
- Trakų salos pilis, vakariniai kazematai (Trakai), – restauracija;
- Trakų salos pilis, įvažiavimo bokštas (Trakai), – restauracija;
- Gedimino kalnas (Vilnius), – šlaitų tvirtinimo ir aplinkos sutvarkymas, projektas;
- Vilniaus arkikatedra, – restauravimas,
- keli senamiesčio kvartalai (Vilnius), – architektūriniai tyrimai.
Publikacijos
- Knyga „Architektūros paminklai", bendraautoris,
- Knyga „Vilniaus Bernardinų bažnyčios architektūros raida", bendraautoris.
Šaltiniai
Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius |