Gintarų dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Gintarų dvaras (arba Kartenos dvaras) buvo Gintarų kaime prie Kartenos.

Istorija

XVIII a. 2-ojoje pusėje dvaras priklausė Jokūbui Nagurskiui, XIX a. viduryje Fransui Pliateriui.

XVXVI a. Gintarų žemėje kūrė Kartenos kaimas, pirmąkart paminėtas 1567 m. Šalia jo ant Vyšnių kalno XVI a. buvo pastatytas Kartenos dvaras, minimas nuo 1599 m. Įsigalėjus reformacijai, prie dvaro XVI a. pabaigoje buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia.

Apie 16551656 m. dvarą sudegino švedai. Po jų antpuolių naujoji Kartenos dvaro sodyba buvo pastatyta arčiau Minijos ir Alanto santakos, prie senojo Plungės-Kretingos kelio. Šalia prie Minijos išaugus Kartenos miesteliui, dvaro žemes imta vadinti Senąja Kartena, o vėliau – Sendvariu. Iki XIX a. gyvenvietė turėjo savo kapines, kurios stūkso pušynėlyje šalia Vyšnių kalno.

XIX a. dvarą valdė grafai Pliateriai, rezidavę Šateikiuose. 1861 m. jame buvo 1 kiemas, veikė kalkių degykla, o prie Alanto stovėjo vandens malūnas. Paskutinysis dvaro savininkas Adomas Pliateris XIX a. pabaigoje administracinį Kartenos valdų centrą iš perkėlė į naujai pastatytą Gaudučių dvarą.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje Pliateriams pasitraukus iš Lietuvos, Sendvarį 1915-1918 m. administravo karinė vokiečių valdžia.

1923 m. dvare buvo 1 kiemas.[1] Lietuvos žemės reformos metu jis buvo išparceliuotas: miestelėnų nuomota žemė atiduota jiems, likusi žemė išdalinta kumečiams ir Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams. Sendvaryje įsikūrę naujakuriai savo gyvenvietę 1927 m. pavadino Gintariškių, o po karo – Gintarų kaimu. Prie jo buvo prijungta dalis Vėlaičių žemės, esančios dešiniajame Alanto krante. Naujakuriai ūkininkai buvo vidutiniokai, valdę 10–15 ha dydžio žemės sklypus. Daugelis jų savo sodyboms pasistatyti gavo nusigriauti dvaro pastatus, todėl buvusio dvaro žymių nebeliko.

Šaltiniai

  1. Lietuvos apgyvendintos vietos. - Kaunas, 1925. - P. 114
  • „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 128 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: