Gintaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Coleoptera Brentidae Apion
Gintaro kasyklos prie Palmininkų (Kaliningrado sritis, Rusija)
Gintariniai pakabučiai. Ovalinis pakabukas yra 52 x 32 mm dydžio.
Lietuvės su gintaro karoliais

Gintarasfosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.

Sudarytas iš anglies, deguonies ir vandenilio. Paprastai jame yra 79 % C, 10,5 % O ir 10,5 % H. Pagal O. Helmą, gintaras turi nuo 3 iki 8 % gintaro rūgšties.

Kietumas pagal Moso skalę – 2-2,5, retkarčiais padidėja iki 3.

Turinys

Susidarymas

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

Gintaro dydis nuo 1-2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 1 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo formos ar varveklio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais arba kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Istorija

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jį mini Homeras, Platonas, Aristotelis. Ypatingai Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundžiasi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje Germania rašo, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii). Prekyba gintaru su senosiomis civilizacijomis buvo vystoma prekybos keliu žinomu, kaip gintaro kelias.

Gintaro grožis žadino žmonių vaizduotę. Pasak legendos, tai jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.

Radimvietės

Nemažai gintaro randama pietrytinėje Baltijos jūros pakrantėje Kaliningrado srityje yra ir gintaro kasyklų (Kaliningrado gintaro kombinatas). Šis gintaras dar vadinamas sukcinitu. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Manoma, kad šis telkinys susidarė poledynmečiu, Litorinos laikotarpiu.

Taip pat skaitykite

Nuorodos

Vikiteka


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: