Habilitacija
Habilitacija (lot. habilitatio, nuo habilitare - 'įgalioti') po daktaro laipsnio suteikimo sekanti akademinė procedūra; habilituoto daktaro mokslinis darbas.
Istorija
Akademinėje srityje žinoma nuo 1684 m. Tik 1819 metais Prūsija parengė pirmąją habilitacijos tvarką (nuostatus). Rengėjas - Wilhelm von Humboldt, Prūsijos vidaus reikalų ministerijos Kultūros ir mokymo sekcijos vedėjas (1809–1810).
Vokietija, Austrija
Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje - akademinės srites egzaminas, po kurio suteikiama teisė dėstyti (facultas docendi) mokslo dalyką. Tokia teisė (lot. facultas legendi, vok. Lehrbefähigung) gali būti sąlyga papildomai suteikiant leidimą arba įgaliojimus dėstyti (lot. venia legendi, vok. Lehrerlaubnis, Lehrbefugnis), kurie nuo pirmosios teisės skiriasi tuo, jog susiję su reguliariai vykstančiais užsiėmimais (paskaitomis).
Lietuva
Anksčiau buvo suteikiamas habilituoto daktaro mokslo laipsnis. Vėliau tapo specifine moksline procedūra. Habilitacija Lietuvoje iki 2009 m. rugpjūčio 28 d.[1] buvo pripažinimas, kad mokslininkas, įgijęs daktaro mokslo laipsnį, atliko mokslo ir studijų krypčiai reikšmingų darbų, sugeba metodiškai nepriekaištingai viešai išdėstyti savo darbų rezultatus ir tos mokslo šakos problemas, turi motyvuotą tolesnių mokslinių tyrimų programą ir yra pasirengęs eiti profesoriaus ar vyriausiojo mokslo darbuotojo pareigas[2]. Habilitacijos procedūra ir habilituoto daktaro laipsnis Lietuvoje panaikinti priėmus naują mokslo ir studijų įstatymą bei po akademinės bendruomenės diskusijos apie habilitacijos žalingumą Lietuvos mokslo pažangai.
Šaltiniai
| ||||||