Haloklinas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Enciklopedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Enciklopedijos projekte.

Haloklinas – vandens sluoksnis su ryškiu teigiamu druskingumo gradientu, kuris formuojasi dėl nevienodo vandens tankio.

Druskėtas vanduo plūsta paviršiumi, kai sūresnis vanduo juda priešinga kryptimi gilesniame sluoksnyje. Todėl susidaro skirtingos vandens masės – sūresnis apatinis bei mažiau sūrus paviršinis sluoksnis, kuriuos skiria haloklinas su jam būdinga druskingumo kaita. Haloklinas turi įtakos medžiagų sklaidai vandens storymėje.

Stratifikacija vyksta ir tarp šaltesnio apatinio ir šiltesnio paviršinio vandens sluoksnių – čia susiformuoja barjeras, vadinamas termoklinu, itin išryškėjantis vasarą ir ankstyvą rudenį, bet išnykstantis žiemos metu, kai paviršinis vanduo atvėsta. Haloklinas ir termoklinas izoliuoja apatinį vandens sluoksnį, neleidžia jam maišytis su deguonies praturtintu paviršiniu vandeniu, ir gilesniuose sluoksniuose sukuria anoksines (be deguones) sąlygas. Be to, maistinės medžiagos ir teršalai „įkalinami“ dugno nuosėdose, dėl ko, pavyzdžiui, Baltijos jūros dugne formuojasi iki 100 000 km² siekiančios „mirties zonos“.

Haloklinas Baltijos jūroje formuojasi dėl nuolatinių ir tuo pačiu metu vykstančių procesų – dėl sūraus Šiaurės jūros vandens prietakos ir druskėto Baltijos jūros vandens ištekėjimo. Baltijos jūros centrinėje dalyje viršutinis sluoksnis (vidutinis druskingumas 7-8 PSU) atskirtas pastoviuoju haloklinu nuo didesnio druskingumo vandenų su deguonies trūkumu maždaug 70-80 m gylyje.

Nuorodos

• Lietuvos invazinių rūšių duomenų bazė
• „Atrask Baltijos jūrą: Spalvingas ir verdantis jūros gyvenimas“