Hedonizmas
Hedonizmas (gr. /ἡδονισμός/ hēdonismos iš /ἡδονή/ hēdonē 'malonumas') - filosofija, teigianti, kad malonumas yra svarbiausias dalykas, vienintelis gėris ir galutinis žmonijos tikslas. Ši koncepcija dažnai yra naudojama vertinant poelgius: kuo daugiau malonumo ir kuo mažiau kančios sukeliama, tuo poelgis yra geresnis.
Rūšys
Hedonizmas yra skirstomas į dvi pagrindines mokyklas pagal tai, kaip suvokiamas malonumas:
- Dalis hedonistų tiki, kad malonumą galima suprasti kiekybiškai. Tai reiškia, kad malonumo vertę galima apskaičiuoti jo intensyvumą padauginus iš trukmės. Žinomiausias tokios pozicijos atstovas yra Džeremis Bentamas.
- Kiti hedonistai, kaip Džonas Stiuartas Milis, mano, kad malonumai skiriasi savo kokybe. Milis teigė, kad paprastesni gyvūnai (pavyzdžiui, kiaulės) gali lengviau mėgautis primityviais malonumais, nes jie nesupranta kitų gyvenimo aspektų. Sudėtingesnes būtybės daugiau laiko praleidžia galvodamos apie kitus dalykus, todėl jiems sunkiau mėgautis paprastais malonumais, ir jie turi tam mažiau laiko. Tokio hedonizmo šalininkai malonumus skirsto ne tik pagal tai, kiek pasitenkinimo patiriama, bet ir pagal malonumo "kokybiškumą".
Taip pat hedonizmas gali būti skirstomas į motyvacinį ir normatyvinį:
- Motyvacinis hedonizmas reiškia idėją, jog tik malonumas arba kančia gali būti asmeninės motyvacijos priežastimi.
- Normatyvinis hedonizmas teigia, jog bet koks malonumas turi vertę, tuo tarpu bet kokia kančia yra bevertė.[1]
Egoizmas
Hedonizmas gali būti sujungtas su etiniu egoizmu (etikos teorija, teigianti, jog žmonės visada turėtų elgtis pirmiausia paisydami savo interesų). Tai vadinama etiniu hedonizmu, kuris teigia, kad mes turėtume elgtis taip, kad patys patirtume kuo daugiau malonumo. Bet hedonizmas nebūtinai yra susijęs su egoizmu. Utilitaristai, kaip Džonas Stiuartas Milis, kartais yra vadinami altruistiniais hedonistais. Jei kai kurie hedonistai siūlo daryti viską, kas daro individą laimingiausiu, Milis skatina poelgius, kurie visus daro laimingais.
Taip pat skaitykite
Šaltiniai
|