Emancipacijos aktas
Emancipacijos aktas (angl. Emancipation proclamaton), kitaip dar Išlaisvinimo aktas, Išlaisvinimo deklaracija, Išlaisvinimo proklamacija, Emancipacijos proklamacija - du JAV prezidento Abraomo Linkolno išleisti vykdomieji įsakymai, pasirodę JAV pilietinio karo metu. Pirmasis įsakymas buvo išleistas 1862 metų rugsėjo 22 dieną. Jis skelbė laisvę visiems vergams, gyvenantiems Amerikos Valstijų Konfederacijos valstijose, jei šios negrįš į Sąjungą iki 1863 metų sausio 1 dienos. Antrasis įsakymas, išleistas 1863 metų sausio 1 dieną, įvardijo 10 tam tikrų valstijų, kuriose įsigaliojo pirmasis įsakymas. Abraomas Linkolnas išleido šiuos įstatymus remdamasis JAV konstitucijos 2-ojo straipsnio 2-uoju skirsniu, kaip vyriausias JAV ginkluotųjų pajėgų vadas.[1]
Emancipacijos deklaracija buvo kritikuojama dėl to, kad pagal ją buvo išlaisvinami tik vergai, kurių negalėjo kontroliuoti Sąjunga. Nors visi vergai nebuvo išlaisvinti tą pačią dieną, kai įsigaliojo Emancipacijos aktas, 1863 metų sausio pirmą dieną devyniose iš dešimties valstijų (išskyrus Teksasą) buvo išlaisvinti tūkstančiai vergų[2][3].
Be to, Išlaisvinimo aktas davė teisinį pagrindą visų keturių milijonų vergų išlaisvinimui tose teritorijose, kurias JAV pilietinio karo metu užėmė Sąjungos kariuomenė. Deklaracija taip pat įpareigojo Sąjungą užbaigti vergiją. Toks sprendimas buvo prieštaringas net šiaurėje. Išlaisvinimo akte neminimos šiaurinės Kentukio, Misūrio, Merilendo ir Delavero valstijos, kurios niekada nebuvo prisijungusios prie Amerikos Valstijų Konfederacijos, tačiau ir neišlaisvino nei vieno vergo. Kadangi Tenesio valstija jau beveik buvo grįžusi į Sąjungos kontrolę, tai ji Emancipacijos akte nebuvo minima. Virdžinija akte buvo minima, tačiau 48 Virdžinijos apygardos, kurios buvo susiję su Vakarų Virdžinijos formavimosi procesu, taip pat kitos dvi apygardos ir du miestai buvo atleisti nuo šio įsakymo vykdymo. Nuo įsakymo vykdymo buvo atleistas Naujasis Orleanas ir trylika Luizianos parapijų, kurias federalinė valdžia jau kontroliavo Emancipacijos akto paskelbimo metu.
Tačiau kitose Sąjungos okupuotose Amerikos Valstijų Konfederacijos teritorijose, išskyrus Tenesį, Išlaisvinimo aktas įsigaliojo iš karto, o jose nedelsiant buvo išlaisvinta mažiausiai 20 000 vergų. [2][3] Sąjungos armijai pamažu perimant konfederatų pozicijas, dar daugiau vergų pabėgo į šiaurę. Federacinei armijai galutinai nugalėjus Konfederaciją, kasdien buvo išlaisvinami tūkstančiai vergų. Galiausiai iki 1865 metų liepos buvo išlaisvinti beveik visi 4 milijonai (pagal 1860 metų surašymą [4]) juodaodžių vergų.
Besibaigiant karui, abolicionistai buvo įsitikinę, kad Emancipacijos deklaracija buvo viena karo priemonių, nes dokumentas iškart neužbaigė vergijos. Nors kelios vergvaldinės valstijos išleido įstatymus, draudžiančius vergiją, tačiau kai kuriose vietose vergija legaliai egzistavo ir toliau, iki tol, kol ši institucija galutinai buvo uždrausta 1865 metų gruodžio 18 dieną, ratifikavus 13-ąją JAV konstitucijos pataisą.
Nuorodos
- Emancipacijos akto tekstas ir vaizdai (iš JAV Nacionalių archyvų) (angl.)
- Emancipacijos aktas ir Kongreso biblioteka|Kongreso bibliotekos šaltiniai (angl.)
- Preliminarus Emancipacijos aktas, Niujorko valstijos biblioteka. - Originalaus Linkolno preliminaraus akto rankraščio tekstas ir vaizdai. (angl.)
Šaltiniai
- ↑ Crowther p. 651
- ↑ 2,0 2,1 Keith Poulter, "Slaves Immediately Freed by the Emancipation Proclamation" North & South vol. 5 no. 1 (December 2001), p. 48
- ↑ 3,0 3,1 William C. Harris, "After the Emancipation Proclamation: Lincoln's Role in the Ending of Slavery", North & South vol. 5 no. 1 (December 2001), map on p. 49
- ↑ http://www.sonofthesouth.net/slavery/slave-maps/slave-census.htm 1860 Census, Son of the South
| ||||||