Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Lietuvos Statutai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio III Lietuvos Statutas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lietuva-orn.png
Lietuvos istorija
Lietuvos priešistorė
Baltų žemės
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
Lietuvos valstybės susidarymas
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
Lietuvos statutai
Liublino unija
Abiejų Tautų Respublika
ATR padalijimai
Rusijos imperija (Vakarų kraštas)
Nepriklausomybės paskelbimas
Lietuvos Respublika, Vilniaus kraštas
Hitlerinės Vokietijos okupacija
Sovietinė okupacija (Lietuvos TSR)
Po Nepriklausomybės atkūrimo
I Lietuvos Statutas
Sidabrinė atmintinė 50 litų moneta 475-osioms Lietuvos Statuto metinėms
Lenkiškas leidimas

Lietuvos Statutai – trys teisinių dokumentų rinkiniai, teisynai, sukurti XVI a. ir apibrėžę LDK teisinės sistemos pagrindą iki pat 1840 m.

Kaip ir visoje Vidurio Europoje, XVI amžiaus pradžioje ir LDK skiriamas didelis dėmesys teisės kodifikavimui – teismams ir administracijai kilo didelių sunkumų dėl įstatymų išsibarstymo per daugybės privilegijų, ponų tarybos ir kunigaikščių sprendimų, skirtingose valstybės dalyse galiojančių skirtingų įstatymų. Pirmieji ketinimai kodifikuoti Lietuvos teisę pradėjo ryškėti 1501 m., tačiau pirmasis projektas seimui pristatytas tik 1522 m. Lietuvos statutų pagrindu buvo lietuvių paprotinė teisė ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos. Juos taip pat iš dalies veikė Rusų Tiesa ir didele dalimi - lenkų teisė, ypač nuostatas susijusias su bajorų savivalda. Daugiausia iš lenkų skolintų teisės normų yra Pirmojo Lietuvos Statuto 5 skyriuje, kuriame kalbama apie globos teisę, kuri LDK nebuvo išsivysčiusi. Lietuvos Statutai faktiškai buvo bajorų teisė, dvasininkija į atskirą luomą nesusiformavo ir jai taip pat taikytas Statutas. Statutas nesikišo į kanonų teisę, buvo laikomas viršesniu už miestiečių turimą Magdeburgo teisę, kuri buvo taikoma tik miestiečių tarpusavio santykiams reguliuoti.

Nekrikščioniškos LDK etninės bendrijos (žydai, karaimai, totoriai, čigonai) ir armėnai buvo išskiriami iš Lietuvos Statutų ("besurmenai") ir jiems leista tarpusavyje tvarkytis pagal savas teisines sistemas, patvirtintas didžiojo kunigaikščio privilegijomis.

Tiek personalinės unijos su Lenkija laikotarpiu (1385-1569 m.), tiek Abiejų Tautų Respublikoje Lietuvos Statutai buvo pagrindinis Lietuvos savarankiškumo požymis. Visi jie buvo parašyti senrusių kalba.

Pirmasis statutas patvirtintas 1529 m., vėliau parengti dar du pirmąjį statutą praplėtę teisynai:

  • I Lietuvos Statutas (1529 m.), įtvirtinęs ponų privilegijuotą teisę;
  • II Lietuvos Statutas (1566 m.), įteisinęs luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus;
  • III Lietuvos Statutas (1588 m.), papildytas ir išsamiausias statutas.

LDK teisynai paveikė kaimyninių šalių teisės raidą, pagal III Lietuvos Statutą buvo kuriamas, redaguojamas 1649 m. Rusijos Soboro teisynas.

Lietuvos Statutai galiojo iki 1840 m., carinei Rusijai panaikinus 1588 m. Lietuvos Statuto galiojimą.

Turinys

I Lietuvos Statutas

I Lietuvos Statutas (didikiškas), buvo sudarytas 1529 m., Ponų Tarybos iniciatyva. valdant Žygimantui II. Statutas parengtas slavų kalba.

Statutas pradėtas rengti XVI a. pradžioje, 1522 metais seimui pristatytas Mikalojaus Radvilos rengtas projektas, vėliau Statuto rengimui vadovavo Albertas Goštautas, 1522 metais tapęs LDK kancleriu ir Vilniaus vaivada.

I Statutas sudarytas iš 13 skyrių (244 straipsnių), kuriuose aptariama LDK politinė santvarka (I–III skyriai), teismų sistema (IV), privačios nuosavybės teisė (V–X), baudžiamoji teisė ir baudžiamasis procesas.

I Statutas:

  • Praplėtė bajorų teises, bet valdžia ir toliau buvo didžiojo kunigaikščio ir ponų rankose;
  • Įteisino valstiečių priklausomybę;
  • Pakeitė teismų sistemą

I Lietuvos Statutas sulygino katalikų ir stačiatikių teises, jame užfiksuota, kad ši teisė yra taikoma ir "graikų tikybos" žmonėms. Jame buvo teisiškai įformintos LDK aukščiausiosios valdžios ir teismų institucijos: Ponų Taryba ir didžiojo kunigaikščio vietininko teismas.

II Lietuvos Statutas

III Lietuvos statutas, 1588

Antrasis Lietuvos Statutas buvo priimtas 1566 m. Jis įteisino luomines reformas, įformino bajorų atstovavimą seime, renkamus bajorų žemės teismus, kitaip sakant įteisino bajorų demokratiją.

Pasirodžius I Statutui 1529 m., smulkioji bajorija buvo juo nepatenkinta ir reikalavo naujo. Naujos Statuto laidos klausimas buvo keliamas net keliuose seimuose. Seimų pataisytas, jis buvo nutartas įvesti 1564 m., tačiau tuo metu vyko karas su Maskva ir tik 1566 m. 10 žmonių komisija (5 katalikai ir 5 stačiatikiai) paruošė II Statuto redakciją. Į jį jau buvo įtraukti ir visi naujoviškumai, atsiradę dėl tuo metu padarytos pavietų ir teismų reformos.

Ši antroji laida buvo jau daug platesnė ir sistematizacijos atžvilgiu daug pažangesnė. Kaip tik tuo metu Lietuvoje vyko didelės permainos teisiniuose santykiuose: bajorija įgavo vis daugiau teisių, darėsi vieninteliu luomu, turinčiu visas teises, ir kūrė naują, panašią į Lenkijos, valstybinę santvarką. Aukščiausiąja valdžios institucija tapo bajorų Seimas, nustatyta nuosekli teismų struktūra.

III Lietuvos Statutas

Pamačius, kad ir antroji Statuto laida reikalinga pataisų, buvo pradėta rūpintis nauja Statuto laida dar tais pačiais 1566 m., tačiau ji, – trečia ir paskutinė laida, – teišėjo vos 1588 m. Šio Statuto patvirtinimas buvo viena iš svarbių lietuvių keltų sąlygų Zigmanto Vazos elekcijoje.

Į šį Statutą buvo įvesti 1573 m. Varšuvos konfederacijos principai, dėl to jis tapo visų LDK krikščioniškųjų konfesijų bajorų teise. Šis statutas galutinai įtvirtino bajorų, kaip privilegijuoto luomo valdžią, sumenkino Kunigaikščio vaidmenį, kas galiausiai sąlygojo LDK valstybingumo praradimą.

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: