IPA
 |
Tarptautinė fonetinė abėcėlė (angl. International Phonetic Alphabet) arba IPA yra abėcėlės sistema, paremta lotynų abėcėle, skirta perteikti kalbų fonetiką. Ji buvo sukurta Tarptautinės Fonetinės Asociacijos, kad būtų galima standartizuotai užrašyti įvairių kalbų garsus. [1] IPA naudojama užsienio kalbų studentų, mokytojų bei kalbininkų, kalbos ir kalbėsenos patologų, dainininkų, aktorių, leksikografų, dirbtinių kalbų kūrėjų – konlangerių ir vertėjų.[2][3]
IPA yra sukurta tam, kad būtų galima pavaizduoti tas kalbų savybes, kurios yra būdingos daugumai kalbų: fonemos, intonacija, bei žodžių ir skiemenų atskyrimai.
IPA simboliai yra sudaryti iš vieno ar daugiau elementų, atstovaujančių dviem tipams: raidžių ir diakritinių ženklų. Pavyzdžiui, anglų kalbos raidė ⟨t⟩ gali būti užrašyta IPA sistemoje kaip viena raidė – [t], arba raidė su diakritiniu ženklu – [t̺ʰ], priklausomai nuo to, kaip ši raidė tariama, ir kaip tiksliai jos tarimą norima užrašyti. Bendrai ⟨t⟩ raidę galima užrašyti su pasviraisiais brūkšniais – /t/, kurie nerodo jokio konkretaus tarimo – jis gali būti [t̺ʰ], ir [t], priklausomai nuo žodžio ir kalbos.
Retkarčiais įvairios raidės ir ženklai yra pridedami ar pakeičiami. 2008 m. IPA buvo užregistruota 107 raidės, 52 diakritiniai ženklai ir 4 prozodiniai ženklai.
Šaltiniai
- ↑ International Phonetic Association (IPA), Handbook.
- ↑ MacMahon, Michael K. C. (1996). “Phonetic Notation”, P. T. Daniels and W. Bright (eds.) The World's Writing Systems. New York: Oxford University Press, 821–846.
- ↑ Wall, Joan (1989). International Phonetic Alphabet for Singers: A Manual for English and Foreign Language Diction. Pst.
| ||||||