Ignalina

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ignalina
   Coat of arms of Ignalina (Lithuania).png   
Ignalina001.JPG
Gatvė Ignalinoje

Ignalina
55°20′20″N 26°09′40″E / 55.339°N 26.161°E / 55.339; 26.161 (Ignalina)Koordinatės:55°20′20″N 26°09′40″E / 55.339°N 26.161°E / 55.339; 26.161 (Ignalina)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Utenos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Ignalinos rajono savivaldybė
Seniūnija: Ignalinos miesto seniūnija
Gyventojų: 6 007 (2011 m.)
Plotas: 6,9 km²
Tankumas (2011): 871 žm./km²
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Ignalinà
Kilmininkas: Ignalìnos
Naudininkas: Ignalìnai
Galininkas: Ignalìną
Įnagininkas: Ignalinà
Vietininkas: Ignalìnoje
Pašto kodas: LT-30001


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: IgnalinaVikiteka

Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Urbanistikos paminklas.

Ignalinos atominė jėgainė yra ne Ignalinos, bet už 40 km Visagino mieste – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Medinė Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia, pastatyta 1999 m.
Legenda pomnik.svg Sąjūdžio metais Laisvės aikštėje pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę, paminklas tremtiniams (autoriai Juozas Jakštas ir Valdas Ozarinskas).
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Švietimo įstaigos:
Japanese Map symbol (Library).svg Ignalinos viešoji biblioteka
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
Map symbol post office 02.png Paštas (LT-30001)
RWB Krankenhaus.svg Rajono centrinė ligoninė
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Kultūros namai, pastatyti 1975 m.
SUSISIEKIMAS
BSicon MBAHN.svg Geležinkelio stotis, pastatyta 1862 m. Stoties aikštėje – 19 m aukščio paminklas tremtiniams, pastatytas 1989 m. (autoriai Juozapas Jakštas ir Valdas Ozarinskas).
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS
Sport balls.svg Prie Žaliojo ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“. Per Paplovinio ežerą 1987 m. nutiestas pėsčiųjų tiltas.



Turinys

Geografija

Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Žaliasis (arba Šiekštys), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgis, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis. Ignalinos regione yra per 209 ežerus, kurie žavi ne tik vietinius, bet atvykstančius.

Geležinkelio ruožas



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Ignalina OpenLayers žemėlapyje
Ignalina „WikiMapia“ žemėlapyje[2]
Ignalina TSRS topografiniame žemėlapyje[3][4].


Istorija

Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 12291298 m.

Iki XVIII a. pabaigos dabartinės Ignalinos žemėse ekonominis centras buvo Palūšė. Ignalina pirmąkart paminėta 1810 m., kai Ignas Tyzenhauzas nusipirko Gineitiškio palivarką ir prijungė jį prie Ignalinos arba Vyžuonos. 1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė. XIX a. pabaigoje miestelyje ėmė kurtis žydai, 1896 m. pasistatę medinius maldos namus.

I pasaulinio karo metais medienai transportuoti vokiečiai nutiesė siaurąjį geležinkelį, kuris sujungė Ignaliną su Vidžiais ir Tverečiumi. XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis. II pasaulinio karo pradžioje naciai Ilgio ežero pakrantėje sušaudė Ignalinos žydus, nužudyta ir 90 sovietų valdžios aktyvistų. 1944 m. Ignalinoje įsteigta lenkų repatriacijos įstaiga, iš miestelio išvyko 1456 lenkų.

Po II pasaulinio karo miestelis ėmė augti, 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. 1960 m. įsteigta turistinė bazė. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19251939 m. Daugėliškio valsčius Švenčionių apskritis Vilniaus vaivadija (Lenkija)
19391941 m. Ignalinos valsčiaus centras Švenčionėlių apskritis
19411950 m. Švenčionių apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ignalinos apylinkės centras Ignalinos rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
nuo 1995 m. Ignalinos miesto seniūnija, Ignalinos seniūnijos centras Ignalinos rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Pavadinimo kilmė

Miesto pavadinimas yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo vyriško vardo Ignas. Tačiau tiksliai nežinoma, ar tai nuo buvusio palivarko valdovo Igno Kaminskio, ar nuo vėliau jį nusipirkusio didiko Igno Tyzenhauzo vardo, nors pastaroji versija labiau tikėtina[5]. Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.[6]

Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Ignč, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę. Nuo senovės žinomas Budrių kaimas, dabar jau tapęs Ignalinos miesto dalimi, lyg ir patvirtina šią legendą.[7]

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2011 m.
1866 m. 1895 m. 1931 m. 1959 m.sur.[8] 1970 m.sur. 1974 m.[9]
85 300 1 500 2 466 3 488 3 900
1976 m.[10] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2010 m. 2011 m.sur.
4 400 4 927 6 872 6 591 5 949 6 007

Patarlės


Sportas

Futbolas

Miestų partnerystė

Miestas dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ programoje kartu su:

Šaltiniai

  1. Ignalina. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Ignalina wikimapia.org
  3. Ignalina maps.vlasenko.net
  4. Ignalina loadmap.net
  5. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 174 p.
  6. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas) // Vilnius, „Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas“, 2004. 71–72 psl.
  7. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. // Kaunas, „Šviesa“, 2008. 122 psl.
  8. Ignalina. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 635 psl.
  9. Ignalina. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas. - 401 psl.
  10. Ignalina. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 41 psl.
  11. 11,0 11,1 Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. – www.lkz.lt.
  12. 12,0 12,1 Ignalina.
  13. Adutiškis, Švenčionių r.
  14. Lietuvių tautosakos rankraštynas. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštiniai tautosakos rinkiniai.
  15. Dusetos, Zarasų r.
  • 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. // Kaunas, Terra Publica, 2010. 128–129 psl.
  • Ignalina. Mūsų Lietuva, T. 1. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. - 729 psl.
  • Ignalina lelijos žiede: fotoalbumas. – V.: Vyzdys, 2008. – 104 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-705-11-6


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • VP-bot – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • VP-bot1 – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.
  • KS – KS