Ignas Brazdžiūnas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ignas Brazdžiūnas
Linkuvos gimnazijos direktorius 01.jpg

Gimė 1891 m. balandžio 12 d.
Ruponiai, Linkuvos valsčius
Mirė 1942 m. liepos 5 d. (51 m.)
Tomskas

Tėvas Baltramiejus Brazdžiūnas (m. 1945 m.)
Motina Rozalija Valiulytė (m. 1956 m.)
Sutuoktinis(-ė) Filomena Adiklytė-Brazdžiūnienė
Vaikai
  • Valentinas Liudvikas Brazdžiūnas (g. 1925 m. Linkuva - 2015 m. rugsėjo 12 d. Kaune)
  • Ignas Brazdžiūnas (1926 m. Linkuva – 1945 m. Linkuvoje)
  • Juozas Brazdžiūnas (1936 m. Linkuva – 1943 m. Zavodskojus, Parbigo r., Tomsko sr.)

Veikla
Linkuvos gimnazijos steigėjas, ilgametis jos direktorius.

Ignas Brazdžiūnas (anksčiau Bržozauskas, 1891 m. balandžio 12 d., Ruponiai, Linkuvos valsčius1942 m. liepos 5 d., Tomskas) – Linkuvos gimnazijos steigėjas, ilgametis jos direktorius.

Turinys

Gyvenimo kelias

Ignas Brazdžiūnas gimė 1891 m. balandžio 12 d. Ruponiuose, Linkuvos valsčiuje. Jo tėvai buvo pasiturintys valstiečiai.

Ignas Brazdžiūnas Mintaujos (Jelgavos, Latvija) gimnazijos mokinys. 1909 m.

Pradinį mokslą išėjęs rusų dviklasėje mokykloje, Ignas įstojo į Mintaujos gimnaziją. 1910 m. baigęs šią gimnaziją, toliau mokėsi Rygos politechnikos instituto chemijos skyriuje. Studijas baigęs, diplomo atsisakė, kad nereikėtų stoti į kariuomenę ir kad galėtų atsidėti lietuvių švietimo darbui. Mėgo visuomeninę ir kultūrinę veiklą: buvo aktyvus „Vyturio“ draugijoje, dalyvavo įvairiuose renginiuose.

Pirmojo pasaulinio karo metais apsigyveno savo tėviškėje Ruponiuose. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. dalyvavo Lietuvių konferencijoje Vilniuje.

Kadangi tais laikais išsimokslinusių žmonių Lietuvoje buvo maža, vokiečių okupacinė valdžia Ignui siūlė kelias aukštas ir pelningas vietas. Bet jis buvo apsisprendęs pasilikti Lietuvoje ir atsidėti švietimo darbui.

1915 m. Ignas Linkuvoje pradėjo pedagoginį darbą, buvo paskirtas jo ir klebono Liudviko Šiaučiūno išrūpintos dviklasės mokyklos vedėju ir mokytoju. Pirmaisiais metais dirbo vienas su dviem klasėm, bet, vietos gyventojams parodžius didelį susidomėjimą mokslu ir vaikams ir jaunimui užplūdus mokyklą, į talką pasikvietė Povilą Spudą, kuris buvo baigęs Mintaujos gimnaziją.

Iš kairės: Mykolas Lekūnas, Elzbieta Leimontaitė - Rudienė, Antanas Grigaliūnas ir Ignas Brazdžiūnas, 1919 m.

Po didelių Igno ir klebono Liudviko Šiaučiūno bei kitų linkuvių pastangų buvo leista 1918 m. Linkuvos pradinei mokyklai tapti progimnazija. Po ne mažesnių pastangų 1923 m. buvo gautas leidimas steigti pilną gimnaziją. Pirmuoju progimnazijos ir vėliau gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Ignas Brazdžiūnas. Gimnazijos direktoriaus pareigas ėjo iki 1934 m. Po tuometinių reformų buvo mokytoju, o vėliau inspektoriumi.

1941 m. su šeima – Filomena Adiklyte-Brazdžiūniene ir trimis vaikais buvo išvežtas į Sibirą. Mirė Tomske 1942 m. liepos 5 d. Rešotų lageryje, Nižnij Ingašo r., Krasnojarsko kr. Palaidojimo ‎(užkasimo)‎ vieta nežinoma. Simbolinis kapas ‎(kenotafas)‎ yra Linkuvos miesto kapinėse.

Sibire mirė ir du jo sūnūs.

Ignas buvo santūrus, kuklus, taktiškas. Nepaisant jo kuklumo, buvo autoritetingas ir gerbiamas. Gimnazijoje dėstė geografiją, kosmografiją, fiziką, chemiją, gamtos mokslą, higieną. Daug dėmesio skyrė į mokslo panaudojimą praktiniam gyvenimui. Direktorius atrodė rūstus, griežtas, kietos rankos. Tiesus, niekuomet į priekį nepalinkęs, stambaus kūno sudėjimo. Visi jo bijodavo ir per pamokas sėdėdavo kaip pelytė po šluota. Buvo oficialus, į savo tiesų žvilgsnį suimdavo visą klasę ir ją apvaldydavo. Buvo autoritetas pilna to žodžio prasme ir pavyzdingas administratorius, geras organizatorius. Niekuomet mokiniai nesėdėjo šaltose ar dulkinose klasėse. Organizuojant gimnaziją, jis buvo viso šio darbo centras. Pamokas aiškindavo polėčiai, suprantamai, gal net vaizdžiai. Mokiniai klausydavo įdėmiai, bijodami per jo pamokas kuo kitu užsiimti. Ignas Brazdžiūnas iš tikrųjų buvo pats tinkamiausias vadovo pareigoms iš viso tuometinio mokytojų kolektyvo.

Prisiminimai

Cquote2.png

Didžiausias autoritetas mokykloje ir miestelyje buvo direktorius Ignas Brazdžiūnas. Per pertraukas užtekdavo jam išeiti mokytojų kambario, susidėjus rankas ant nugaros praeiti koridorium, kad klasėse ir visuose pakampiuose būtų šventa ramybė, tvarka, mokinių mandagumas. Skvarbus jo žvilgsnis, iškili figūra, rimtumas magiškai veikdavo visus, kad ir didžiausius neklaužadas bei išdaigininkus.

Tai buvo tyriausio sąžiningumo, aukšto dorovingumo, veiklus, teisingas, materialiai nesusitepęs direktorius ir žmogus. Jo didelės ir geros akys būdavo visur ten, kur tik būrėsi, vaikščiojo, linksminosi, žaidė ar meldėsi mokiniai! Mokiniai jo bijojo, bet mylėjo ir gerbė už jo tiesumą, teisingumą. Jis be galo buvo pamilęs Linkuvą, kad iš jos niekur nenorėjo keltis šiltų vietelių ieškoti. Linkuvos gimnaziją jis laikė savo išnešiotu kūdikiu, su kuriuo buvo surištas krauju, širdimi ir protu. Paklausus Brazdžiūną, kodėl jis taip užsisėdėjo Linkuvoje, jo atsakymas: „Aš čia gyvenu, gyvensiu, dirbau ir dirbsiu, kol manęs neišmes arba kol nenumirsiu!“ Kuklumas be tuščio išdidumo.


Ona Gaigalaitė-Beleckienė, Linkuvos gimnazijos 1 laida

Cquote1.png


Cquote2.png

Man, kaip ir kitiems, didelis autoritetas buvo Ignas Brazdžiūnas. Jis buvo tikrasis Linkuvos gimnazijos steigėjas ir daugelį metų – direktorius. Kilęs iš Linkuvos I.Brazdžiūnas mokėsi vietinėje dviklasėje rūsų mokykloje, o vėliau Mintaujos gimnazijoje ir Rygos politechnikos instituto Chemijos skyriuje. Baigęs studijas, atsisakė diplomo, kad nereikėtų eiti į Rusijos kariuomenę. Apsigyvenęs netoliLinkuvos, jau 1915 m. buvo paskirtas tada su klebonu L.Šiaučiūnu išrūpintos dviklasės mokyklos vedėju ir mokytoju. Įsteigus Linkuvoje progimnaziją, o vėliau gimnaziją, jis buvo tų mokyklų direktorius iki 1934 m., o vėliau – mokytojas ir inspektorius. 1941 m. I.Brazdžiūną ištrėmė į Sibirą.

Kaip mokytoju aš juo nelabai žavėjausi, nors jis dėstė geografiją ar kosmografiją. Tačiau jo laikysena, šaltas ir ramus požiūris į kasdieninius reikalus, ramus tonas net ir konfliktinėse situacijose, mano akyse jį iškėlė kaip karališkų savybių turintį žmogų. Vėliau, savo mokytojo labai gailėjau, sužinojęs, kad man bestudijuojant Žemės ūkio akademijoje, jis buvo atleistas iš direktoriaus pareigų ir paliktas ten kaip mokytojas. nežinau motyvų, kodėl taip buvo pasielgta. Tačiau dvi galimybės ateina į galvą: cenzo klausimas ir gal paties I.Brazdžiūno negalėjimas ar nenoras prisitaikyti prie tuometinės krašto politinės santvarkos.


Bronius Povilaitis

Cquote1.png

↑ Iš knygos Bronius Povilaitis „Apie įvykius, žmones ir save“, Torontas-Kaunas, 2007, 31 p.

Kur? Už ką? Kodėl?

Filomena grįžo namo iš darbo, o I. Brazdžiūnas dar egzaminavo mokinius, nes dar vyko abitūros egzaminai. Ir sūnus Valentas juos laikė.

Laukė grįžtančio vyro, tvarkė kambarius, svajojo apie artėjančias atostogas. Tik staiga, priėjusi prie lango, pamatė prie namo stovintį sunkvežimį su kareiviais. Visi šnekėjo rusų kalba. Įėję į vidų, paklausė, ar čia gyvena Ignas Brazdžiūnas. Sunkvežimis pasuko mokyklos link. Po kurio laiko sugrįžo su vyru ir sūnumi Valentinu.

Filomena Adiklytė - Brzdžiūnienė per gimnazijos 50-metį

Išrikiavo, iškratė. Mokytojus tai nustebino ir prajuokino — nejaugi kas į egzaminus nešasi ginklą! Tikra komedija! Bet kai liepė ruoštis kelionei ir pasiimti maisto bei drabužių, suprato: kažkas negerai. Ne juoktis, o verkti reikia. „Kur? Už ką? Kodėl?“ — apstulbę kartojo. Niekas į jų klausimus neatsakinėjo. Dar perspėjo, kad pasiimtų šiltesnių drabužių. Brazdžiūnai nei kailinių, nei veltinių neturėjo. Ir maistą pirkdavo tik tai dienai, jokių atsargų nekaupė. Pasiruošti davė pusvalandį. Kažkas iš kaimynų šūktelėjo, kad pasiimtų pinigų, auksinių daiktų. Tarsi sapne ėjo ruoštis, o neklusnios kojos pynėsi, klupo. Kišo į pagalvių užvalkalus, maišus, ryšulius, kas tuo metu po ranka ir už akių pakliuvo.

Linkuvių prisiminimai...

Eina mokytoja Brazdžiūnienė. Vedasi už rankutės mažiuką Juozuką, o už jos eina trys vyrai ąžuolai, aukšti, tvirti. Jos vyras mokyklos inspektorius Ignas Brazdžiūnas, sūnus abiturientas Valentinas, septintą klasę bebaigiąs Ignas.

Tiesiog baisu pasidarė, kad mokinys gali varyti savo mokytoją į pražūtį!

Nuvarė į Linkuvos geležinkelio stotį, įstūmė į vagoną, užtrenkė duris. Toks pat likimas tą dieną ištiko ir gimnazijos direktoriaus Stepono Vaitkevičiaus bei pradžios mokyklos mokytojo Povilo Pabilionio šeimas.

1941 m. birželio 14 d. atskirta nuo vyro Igno Brazdžiūno, su vaikais ištremta į Sibirą: Zavodskojų, Parbigo rajoną, Tomsko sritį.

Paleista 1957 m. liepos 1 d. grįžo į Lietuvą.

Filomena mirė 1994 m. Linkuvoje. Palaidota Linkuvos miesto kapinėse.

Nuotraukos

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: