Ignas Jonynas (1884)

Ignas Jonynas (1884)
Gimė	1884 m. sausio 24 d. Atesninkai
Mirė	† 1954 m. liepos 14 d. Kaunas
Veikla	istorikas
Alma mater	1911 m. Maskvos universitetas

Ignas Jonynas (1884 m. sausio 24 d. Atesninkai prie Simno – 1954 m. liepos 14 d. Kaunas) – Lietuvos istorikas, diplomatas.

Biografija

Sūnus Vytautas Aleksandras Jonynas. 1904–1911 m. studijavo istoriją Maskvos universitete, jo pažiūroms įtaką padarė lankyti rusų liberalių istorikų pozityvistų M. Liubavskio, A. Savino, R. Viperio ir P. Vinogradovo seminarai. 1905–1909 m. per atostogas studijavo Grenoblio universiteto literatūros fakultete ir įgijo prancūzų kalbos ir literatūros mokytojo teises. 1909–1911 m. važinėjo į Berlyno universitetą klausytis istorikų paskaitų. 1905–1906 m. dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose Maskvoje ir Dzūkijoje, už tai teistas, bet išteisintas. 1911–1919 m. mokytojavo Bogorodske, Maskvoje. 1919 m. kovo mėn. – balandžio mėn. Lietuvos bolševikų marionetinės vyriausybės švietimo liaudies komisariato skyriaus vedėjas, 1919–1920 m. mergaičių lietuvių gimnazijos Vilniuje direktorius; lenkų buvo suimtas, vos išvengė sušaudymo. Dalyvavo Lietuvių mokslo draugijos veikloje. 1919 m. balandžio mėn. – 1920 m. spalio 9 d. Laikinojo lietuvių komiteto sekretorius. 1920 m. rugpjūčio mėn. – spalio mėn. Lietuvos vyriausybės vyr. įgaliotinis Vilniaus kraštui. 1920 m. spalio 17 d. – 1922 m. vasario 8 d. Lietuvos valstybės atstovas Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijoje Vilniaus krašto reikalams. 1922–1929 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijoje; Tautų Sąjungos, Lenkų ir kitų departamentų direktorius. Dalyvavo Tautų Sąjungos tarybos posėdžiuose. 1926 m. parengė Lietuvos Respublikos vyriausybės protestą TSRS atstovybei dėl Lietuvos Metrikos grąžinimo. Nuo 1931 m. Lietuvos Respublikos atstovas Tarptautiniame istorikų komitete. 1929 m. lietuvių draugijos TSRS tautų kultūrai pažinti vienas steigėjų, 1938–1939 m. pirmininkas. 1924–1939 m. ir 1944–1946 m. dėstė Lietuvos universitete (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo universitetas), 1940–1943 m. ir 1944–1954 m. Vilniaus universitete; nuo 1931 m. Lietuvos istorijos katedros, 1945–1948 m. TSRS tautų istorijos katedros vedėjas; 1932 m. profesorius. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

Mokslinė veikla

Daug prisidėjo ugdant naują lietuvių istorikų kartą. Kritikavo vokiečių, lenkų ir rusų istoriografus, kurie lietuvių tautos nelaikė istoriniu objektu. Remdamasis pirminiais šaltiniais parengė naują Lietuvos feodalinio laikotarpio istorijos traktuotę. Svarbiausias veikalas – „Vytauto šeimyna“. Straipsniai Lietuviškajai enciklopedijai (1933–1941 m. t. 1-9) ir kiti, surinkti rinkiniuose „Istorijos baruose“ (1984 m.) ir „Lietuvos didieji kunigaikščiai“ (1996 m.; abu spaudai parengė Vytautas Merkys). Parašė studiją „Mykolas Lietuvis ir jo amžius“ (rankraštį saugo Vilniaus universiteto biblioteka). Iš lotynų k. į lietuvių k. išvertė Mykolo Lietuvio traktatą „Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius“ (paskelbtas 1966 m.; De moribus Tartarorum et Moschorum fragmina 1615 m.)

Bibliografija

• Vytauto šeimyna, 1932 m.

---