Ignotas Vaišvila (1811)

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Ignotas Vaišvila
    Ignotas Vaišvila.png
    Ignotas Vaišvila

    Gimė 1811 m. liepos 30 d. liepos 30
    Telšių apskr.
    Mirė 1894 m. vasario 18 d.
    Ubiškė, Telšių apskr.

    Pareigos

    • 1840-1844 Tirkšlių bažnyčia, vikaras



    • 1866-1885 Joniškio ir Naujosios Žagarės bažnyčių altaristas

    • 1886-1894 Ubiškės bažnyčia, filijalistas

    Išsilavinimas
    • 1827-1834 Telšių apskritinė mokykla mokykla, moksleivis

    • 1834-1837 Žemaičių vyskupijos dvasinė seminarija, studentas

    Ignotas Vaišvila, Stepono ((gimimo metrikuose – Vaišvila Jonas, Jono /Woyszwillo Joanne, Joanne/ 1808 m. birželio 25 d. /VII.7/ Šilo Padubysys, Šiauliai, r. - 1894 m. vasario 18 d. /III.2/ Ubiškė, Telšių apskr.) - kunigas, knygnešys, tautinio atgimimo veikėjas. Tėvai – bajorai.

    Išsilavinimas

    Ignotas Vaišvila 1827–-1834 m. lankė Telšių bernardinų /apskritinę mokyklą (progimnaziją), kurioje baigė jos visą šešerių metų kursą.

    1834 m. jis įstojo į Žemaičių (nuo 1840 m. oficialiai Telšių) vyskupijos dvasinę (kunigų) seminariją. Tais pačiais metais, gavo žemutinius šventimus ir buvo įrašytas į dvasininkų luomą. Išklausęs visą trejų metų seminarijos programą (visus dėstomuosius kursus), 1837 m. ją baigė ir tais pačiais metais buvo įšventintas kunigu.

    Kunigystės kelias

    Kaip dvasininkas 1837 m. Ignotas Vaišvila gavo pirmąjį paskyrimą į Luokės parapijos bažnyčią, kurio buvo vikaras. Po trejeto metų - 1841 m. buvo perkeltas vikaru į Tirkšlių bažnyčią, kurioje dirbo iki 1845 m. Čia iš klebono gaudavo maitinimą ir metinę 40 sidabro rublių algą. Čia kunigaujant 1843 pakeitė vardą – vietoj Jonas, Jono pradėjo rašyti Ignotas, Stepono (priežastys kol kas nežinomos).

    18461848 m. – vikaras Salantuose. 1847 m. formuliariniame sąraše jis Viekšnių dekano Mykolo Laucevičiaus pavadintas gabiu, tačiau iš klebono algos tegavo 20,25 sidabro rublių.

    I. Vaišvila 1848 m. buvo paskirtas Papilės parapinės bažnyčios administratoriumi. Nuo 1849 m. čia jis gaudavo 40 sidabro rublių algos, t. y. tiek, kiek turtingos parapijos vikaras. Kaip rašo M. Valančius „Žemaičių vyskupystėje" (1848 m.), Papilės parapija turėjo 3239 katalikus, bažnyčiai buvo skirta du valakai žemės, klebonas gaudavo 99,63 rb pelno.

    Papilėje I. Vaišvila atliko visas klebono pareigas, tačiau klebonu nebuvo. Klebonavo Vincentas Ruškevičius, kurį vyskupijos valdytojas Jonas Krizostomas Gintila, administratoriumi skirdamas I. Vaišvilą, nušalino nuo pareigų kaip ligonį (vadovavosi konsistorijos įsaku-sprendimu). I. Vaišvilai teko ne tik rūpintis bažnyčia, parapijos sielovada, klebonijos ūkiu, bet ir globoti kleboną, kad jis nepridarytų netinkamų dvasininko luomui eibių, neiššvaistytų savo, kaip klebono, gaunamų pajamų.

    1853-1856 m. vyko Krymo karas, kurį Rusija skaudžiai pralaimėjo. Iš Lietuvos į karo lauką buvo permesta beveik visa kariuomenė. Vietos administracija ėmė aliarmuoti, kad iš Baltijos jūros į Žemaitiją gali įsiveržti anglų desantas ir sukelti sukilimą. Administracija reikalaute reikalavo naujų karinių įgulų ir savo budria akimi sekė bajorų ir kunigų elgseną. Karui pasibaigus, caras Aleksandras II 1857 m. įsteigė atminimo kryžių (medalį), kuriuo buvo apdovanojami visi per karą nesusikompromitavę valstybės tarnautojai. Kadangi prie pastarųjų buvo priskiriami parapijų klebonai bei administratoriai, tai M. Valančius apdovanojimui pristatė ir I. Vaišvilą. Pastarasis savo 1891 m. formuliare rašo, kad gavo šio karo atminimui skirtus du kryžius - vieną su vadinamąja Vladimiro juostele, antrąjį - su Andriejaus juostele.

    I. Vaišvilai gyventi po tuo pačiu stogu klebonijoje buvo sunku tad jis pasistatė savo atskirą namą prie pat šventoriaus. Jis aktyviai dalyvavo vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdyje. 1860 m. vasarą iš 4429 Papilės parapijiečių 4019, arba 90,74%, buvo blaivininkai. Po baudžiavos panaikinimo 1861 m. valstiečius užgulė nauji rūpesčiai dėl laikinųjų prievolių dvarui nustatymo ir savo naudotosios skirtinės žemės išpirkimo. Dėmesys blaivybės sąjūdžiui ėmė atslūgti.

    1861 m. spalio 14 d. pas Ignotą Vaišvilą į Papilę gyventi persikėlė Simonas Daukantas.

    Nors ir legalizuotas sąjūdis, rusų administracijai jis liko kaip rakštis. Sąjūdžiui kompromituoti buvo imamasi įvairiausių priemonių, naudojamasi įvairiausiomis dingstimis, kad tik būtų įrodytas blaivybės platinimas prievarta. Rusų administracija, prasidėjus 1863 m. sukilimui, blaivybės sąjūdį uždraudė kaip valdžios nekontroliuojamą ir jai žalingą valstiečių ir apskritai gyventojų visuomeninio aktyvumo žadinimo veiksnį. Papilėje kunigaudamas Ignotas Vaišvila pasireiškė kaip uolus blaivininkas, kovotojas su girtuokliais. Todėl sukilimo malšintojai susidorojo ir su juo pačiu.

    Šiaulių pavieto sukilėlių karinis viršininkas Jonas Stanevičius, pasivadinęs Pisarskiu, sutelkė ginkluotą būrį ir pradėjo naikinti rusų administraciją. Iš jo I. Vaišvila gavo raštišką nurodymą, kad pirmąją Velykų dieną (kovo 30 d.) iš sakyklos perskaitytų sukilėlių manifestą ir jį žmonėms paaiškintų. I. Vaišvila tai atliko. 1863 m. liepos mėn. Papilės žydų bendruomenė ir aplinkiniai gyventojai parašė skundą Šiaulių m. ir apsskrities karo viršininkui, kad jų kunigas kurstė žmones eiti į 1863 sukilimą, kad nemoka mokesčių ir rinkliavų.

    Už tai karinė administracija 1863 m. rugpjūčio 19 d. įspėjo vyskupą M. Valančių, kad I. Vaišvilą suims. 1863 m. rugsėjo 5 d. (17) jis buvo areštuotas ir įkalintas Šiauliuose.

    1864 m. spalio 30 d. Valančiui buvo pranešta, kad I. Vaišvilos bylą peržiurėjo Vyriausiojo Šiaurės vakarų krašto viršininko Michailo Muravjovo padėjėjas generolas majoras Aleksandras Potapovas ir įsitikino, kad nors I. Vaišvila yra kaltas, jog, sukilėlių verčiamas, bažnyčioje skaitė jų manifestą, tačiau paleidžia jį vyskupo laidavimu ir atsakomybe, grąžinant į ankstesnę gyvenamąją vietą ir paskiriant policijos priežiūrą.

    Grįžęs į Papilę Ignotas Vaišvila rado dar gyvą S. Daukantą, kuris jį patvirtino savo testamento vykdytoju.

    Carinė administracija, vyskupui neprieštaraujant, leido Ignotui Vaišvilai išvykti į Vilniaus vyskupiją. 18641866 m. jis buvo vikaras Švenčionyse. Generalgubernatoriui leidus 1866 m. balandžio 15 d. grąžintas į Kauno guberniją. Į paskirtą vietą – Krakių parapiją atvyko 1866 m. spalio [[viduryje. Nuo 1867 m. sausio mėn. iki 1870 m. jis buvo vikaras Joniškyje. 18701885 m. – vikaras ir altaristas Naujoje Žagarėje.

    1885 m. gale I. Vaišvila buvo paskirtas Luokės parapijos Ubiškės (Telšių r.) filijalistu, kuriuo liko ligi pat savo gyvenimo pabaigos.

    Čia gyvendamas prašydavo knygnešio D. Bubėno atgabenti lietuviškų religinių knygų (atrodo, po keletą pūdų), kurias paskui dovanodavo žmonėms. Turėjo įsirengęs slėptuvę, kurioje visuomet būdavo daug knygų. Nedraudė platinti ir pasaulietinio turinio leidinių. Bendradarbiavo su knygnešiu vikaru Petru Bružu, 1891 m. atkeltu į Luokę, padėjo jam gauti lietuviškos spaudos. Savo testamentu, kurį parašė apie 1883, Aušros laikraščiui paskyrė 200 rb, neturtingo lietuvio mokslo stipendijai ir būsimai lietuviškai pradinei mokyklai – keletą tūkst. rublių. Jau būdamas 75 m., nuvyko į Rygą ir užsakė S.Daukantui antkapinę plokštę, kuri ir dabar tebestovi.

    Knygnešys ir lietuviškos spaudos bendradarbis Augustinas Baranauskas J. Šliupo redaguojamam JAV lietuvių laikraščiui „Unija" pranešė, jog iš Žagarės iškeliamas kun. Vaišvila savo testamentu 200 rb užrašė „Aušrai" ir 5000 rb skyrė stipendijai neturtingam lietuviui mokytis bei savo namus paliko mokyklai.

    Simono Daukanto globėjas

    Ignotas Vaišvila su Simonu Daukantu susipažino apie 1850 m. Varniuose pas vyskupą Valančių. 1861 m. spalio 14 d. S. Daukantas persikėlė gyventi į Papilę. Jis viename savo laiške bičiuliui Varnių gydytojui Vladimirui Andriejauskiui rašė: „O aš, vis blogiau jausdamasis, maniau, kad greit mirsiu, nenorėdamas išgąsdinti ponų Vambutų ir jų vaikelių, išvažiavau į atkampią vietą pas Papilės kunigą I. Vaišvilą, kuriam labai parūpo mano likimas, pernai spalio 14 dieną.

    Kun. I. Vaišvila prisimena, kad su Daukantu gerai sugyveno, prieteliais buvo. Su juo visados lietuviškai kalbėjo. Be abejo, S. Daukantas gyveno ne klebonijoje, bet Vaišvilos namuose, ir jie abu susitikdavo kasdien, pasikalbėdavo nuoširdžiai.

    Grįžęs į Papilę Ignotas Vaišvila rado dar gyvą S. Daukantą, kuris jį patvirtino savo testamento vykdytoju. Testamente I. Vaišvila buvo įpareigotas pasirūpinti likusiomis Simono knygomis – vienas išparduoti ir gautus pinigus išdalyti pavargėliams, kitas – perduoti giminaičiams, paskyrė 50 rb Lietuvos istorijai atspausdinti.

    I. Vaišvila vėliau rašė: „Po Daukanto smerties vyskupas Volončiauskas pareikalavo nuo manęs „Lietuvos istoriją", kurią aš jam tuojaus ir nusiunčiau". Čia turimas galvoje paskutiniojo Daukanto istorijos veikalo rankraštis „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje", kurį Valančius buvo žadėjęs padėti išleisti.

    Po sukilimo, kai pačiam vyskupui Valančiui buvo draudžiama išvažiuoti iš Kauno ir kai Vilniaus spaustuvėse jau buvo uždraustas lotyniškas šriftas, tokią Daukanto knygą legaliai išspausdinti buvo visiškai neįmanoma. I. Vaišvila iš kalėjimo grįžo apie 1864 m. spalio 30 d.

    1864 m. lapkričio 24 d. mirė Simonas Daukantas. Išvakarėse jis pasišaukė I. Vaišvilą ir vieną liudininką ir pareiškė, kad palieka galioti savo 1862 m. sausio 2 d. testamentą ir jo vykdytoju, kaip buvo numatyta, patvirtino savo globėją.

    Visi S. Daukanto laidotuvių rūpesčiai teko pačiam I. Vaišvilai, nes artimesnių velioniui žmonių netoliese nebuvo. Palaidojo kapinėse piliakalnyje. I. Vaišvilos užsakymu, matyt, skubotai buvo nukaltas akmeninis paminklėlis, kuriame tilpo tik vardas ir pavardė, gimimo ir mirties datos. Paminklėlio originalus epigrafas buvo: „Cze Guli Kunas Symona Daukąta Rasztininka Warga Pieles". „Prieš pat smertį Daukantas prašė Vaišvilos, kad, jeigu pastatys paminklą, būtų padėti ant jo žodžiai: „Vargo pelė", nesą jis daug vargo po svietą".

    Porą dešimtmečių vėliau 1884 m I. Vaišvilos užsakymu Rygoje buvo pagaminta ir ant Daukanto kapo, vietoje ano kuklaus paminklėlio, padėta akmens plokštė su kur kas išsamesniu, bet tos pačios temos, epigrafu: „Ateivi! minėk sau, jog čion palaidotas Simonas Daukantas, pirmas iš tarp mokytų vyrų rašytojas senovės veikalų Lietuvos, Žemaitijos, kaip ir kitų naudingų knygelių. Jis per savo gyvenimą, it vargo pelė, be paliaubos triusėjo vienutinai žemaitiškai rašyti dėl naudos vientaučių. Gimė 1793 m. 28 d. spalinio mėn. Mirė 1864 m. lapkričio 24 d. Ištark: Viešpatie duok jam atilsį amžiną. Palaidojęs ant jo kapo įsteigiau su užrašu užristi tą akmenį. Papilės klebonas Vaišvila.

    I. Vaišvilą šią paminklinę plokštę pastatyti, jos įrašą aktualizuoti paskatino naujieji lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai. Mat 1882 m. liepos mėnesį studentas Jonas Šliūpas drauge su savo tėvu arkliais iš savo tėviškės nuvažiavo į Žagarę pas I. Vaišvilą, ieškodamas dar nežinomų S. Daukanto biografijos faktų ir rankraštinio palikimo. Iš pradžių Vaišvila buvęs atsargus, nes negalėjo patikėti, jog atsirado lietuvių, kuriems rūpėtų Daukanto gyvenimas.

    „Bet kada senis persitikrino iš mano kalbos, - prisimena J. Šliūpas, - kad mes krutame ir kad norime garbę atiduoti užsipelniusiam vyrui, jam akys prašvito, bučiavo mane ir tėvą ir pradėjo pasakoti savo atsiminimus apie darbus ir vargus to mūsų didžvyrio. Aš prižadėjau plačiai surašyti, ką girdėjau. Vaišvila iš spintos išėmė didelį pluoštą Daukanto rankraščių, tarp kurių buvo taip pat susirašinėjimas su Valančiumi. [...] Senas kunigas išrodė man lyg lietuvi] krivių krivaitis, ginantis tėvynę nuo neprietelių".

    J. Šliupas remdamasis iš Vaišvilos gautąja medžiaga, 1883 m. „Aušroje" paskelbė pirmąją Daukanto biografiją.

    Apie 1891 m. Ubiškėje I. Vaišvilą aplankė literatas, aktyvus draudžiamosios lietuviškos spaudos rėmėjas Mečislovas Davainis-Silvestraitis. Užrašė jo atsiminimus, gavo Daukanto testamento kopiją ir, rodos, tuomet parūpino I. Vaišvilos portretinę nuotrauką, kuri pateikiama šiame straipsnyje. M. Davainio-Silvestraičio surinktąją medžiagą apie Daukantą literatūrine prasme apdorojo JAV gyvenęs publicistas kun. Aleksandras Burba ir išleido atskira knyga „Medega S. Daukanto biografijai" (Shenandoah, Pa, 1898).

    1893 m. lietuvių spauda plačiai minėjo Daukanto šimtąsias metines, nepamiršdama nė kun. I. Vaišvilos, kaip jo globėjo, pavardės. Vaišvila iš tikrųjų tapo gyva senojo, Daukanto bei Valančiaus laikų, tautinio atgimimo ir lietuvių tautinio sąjūdžio, t. y. „Aušros" ir „Varpo" laikų, jungtimi.

    Ant jo antkapio buvo užrašytas: Ateini minek jog /czona palaidotas yra /Ignas Woiszvilo /kursai buva reditoju /tos bažnyczos 10 metu isztarnauti /isztark jam amžiną atilsį. Kitoje paminklo pusėje išliko ryškesnės jo gyvenimo datos: G. 1811 m. liepa 30 / M. 1894 m. vasario 18.

    Šaltiniai

    • http://www.llt.lt/pdf/papile/izymus-vaisvila.pdf
    • Vytautas Merkys. Simono Daukanto globėjas kun. Ignotas Vaišvila. Straipsnis spausdintas "Lietuvos valsčių" monografijoje "Papilė" I dalis, Vilnius, Versmė, 2004, p. 961-974 (vyriausioji redaktorė sudarytoja Vida Girininkienė).
    • LVIA, f. 696, ap. 2, b. 713, lap. 131 (Formuliarnyje spiski o službe ksendzov – nastojatelej Telševskoj eparhii. 1841–1914); LCVA, f. 387, ap. 5, b. 173 (P.Bružo pensijos byla);
    • Genienė Z., Genys J. Varnių kunigų seminarija. – Vilnius, 1999, p. 192;
    • Kubicki P. Bojownicy kapłani, cz. 2, t. 3, Sandomierz, 1936, s. 438–440;
    • KD archyvas: Ivoncius A. Kai kurie Žemaičių knygnešiai. – Ubiškė-Telšiai, 1981–1997. – 52 p.: iliustr. (rankr.);
    • Jakštas J. Dr. Jonas Šliūpas. – Chicago, 1979; Knygnešys, t. 1 (2-asis papild. leid., 1938); Lietuvių Atgimimo istorijos studijos. [T]. 5.
    • Simonas Daukantas. – Vilnius, 1993; Merkys V. Motiejus Valančius. Tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo. – Vilnius, 1999;
    • Merkys V. DLSK; Merkys V. Simonas Daukantas. – Vilnius, 1991;
    • Papilė širdyse ir likimuose: Papilės kraštą garsinusių ir garsinančių žmonių biografijų žodynas / [sud. L. Rozga]. – Utena, 2009. – p. 22 : portr.;
    • Vaitkienė R. Knygnešių keliai // Žagarė. – Vilnius, 1998, p. 304.
    • Atmint. vietos ir paminklai: kapas ir antkapinis paminklas Ubiškės bažnyčios šventoriuje. Nuo antkapio pusės iškalta ∆ pavardė, kitoje pusėje gimimo ir mirties datos. Gimimo data – 1811.VII.30; Ubiškė: klebonija, kurioje gyveno ∆. Aut. pastabos: knygoje Varnių kunigų seminarija /aut. Genienė Z., Genys J. – Vilnius, 1899, p. 192 eil. Nr. 240. Sem-jos klierikų sąraše užrašyta pavardė: Vaišvila Jonas, Jono (Woyszwillo J.J.) / Bajoras / Vilniaus gub. žemaitis / ŽV Kurtuvėnų p. / 1808 m. birželio 25 d. / 1834 / Įšventintas į kunigus 1837 m. Kito kunigo Vaišvilos nėra.

    Kodėl paminkle g. data 1811.VII.30.? Kodėl keitė vardą ir gimimo datą? Neaišku. Gal kito asmens dokumentu buvo įstojęs į kunigų seminariją.

    Biograma leid.: B. Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai, 1864–1904, 2 knyga, Vilnius, 2014, p. 186–187.

    Parengė: Kazys Misius, 2016 m..

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Edvinas Giedrimas – autorius ir redaktorius – 97% (+16595-144=16451 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 3% (+578-0=578 wiki spaudos ženklai).