Ilja Kabakovas
Ilja Kabakovas (rus. Илья Иосифович Кабаков, g. 1933 m. rugsėjo 30 d. Dniepropetrovskas) – rusų ir JAV grafikas, tapytojas konceptualistas, instaliacijų kūrėjas.
Biografija
1957 m. baigė V. Surikovo dailės institutą Maskvoje. Dirbo knygų, vaikiškų žurnalų iliustratoriumi, nuo aštuntojo dešimtmečio įsitraukė į avangardinį „socarto“ judėjimą, kuriam būdinga sovietinės dailės stereotipinių vaizdinių parodijavimas. 1965 m. jo darbai buvo eksponuoti Italijos komunistų partijos lyderio surengtoje parodoje Akiloje, Abrucai. Bet tada baigėsi ir chruščiovinis „atšilimas“. Jis tapo nepageidaitinas tarybinėje visuomenėje. 1988 m. emigravo iš TSRS, nuo 1992 m. gyvena Niujorke. Nuo devintojo dešimtmečio pradžios daugiausia kuria instaliacijas, jose reprezentuojama sovietinė gyvenimo realybė, gausu autobiografinių nuorodų („Raudonasis paviljonas“, „Įvykis muziejuje, arba Vandens muzika“, abi su V. Tarasovu, 1993 m.). Kūriniams būdinga ironija, yra poparto elementų. Iki 1989 m. dirbo su žmona Emilija. 1992 m. dalyvavo parodoje „Documenta 9“, 1988 ir 1993 m. – Venecijos bienalėje.[1]
Ekspozicijos
- 1994 m. „Auksinio undergraundo upė. Mano gyvenimo laivas. mano motinos albumas“. Nacionalinis šiuolaikinio meno centras, Grenoblis, Prancūzija
- 1995 m. „Be vandens“. Austrijos menų muziejus, Viena, nuolatinė ekspozicija
- 1995 m. „Kabakovas. Balsų jūra“. Bazelio meno muziejus, Šveicarija, nuolatinė ekspozicija
- 1995 m. „C'est ici que nous vivons“, Žoržo Pompidu centras, Paryžius
- 1995 m. „The Man Who Flew into Space from His Apartment“. Žoržo Pompidu centras
- 1995 m. „Žmogus, kuris niekada nieko neišmeta“. Nacionalinis šiuolaikinio meno muziejus, Oslas, Norvegija
Nuorodos
Šaltiniai
- ↑ Ilja Kabakovas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, . ISBN 978-5-420-01654-1., IX t.
| ||||||