Frydrichas II (Šventoji Romos imperija)

Frydrichas II vok. Friedrich II
Dinastija Štaufenai
Gimė	1194 m. gruodžio 26 d. Jesi, Markės sritis
Mirė	† 1250 m. gruodžio 13 d. Kastel Fiorentino, Apulija
Palaidotas	Palermo katedra
Tėvas	Imperatorius Henrikas VI
Sutuoktinis(-ė)	Konstancija Sicilietė
Vaikai	Konradas IV
Šventosios Romos imperijos imperatorius
Valdė	1220-1250 m.
Pirmtakas	Otonas IV
Įpėdinis	Henrikas VII
Vokietijos karalius
Valdė	1212-1220 m.
Pirmtakas	Otonas IV
Įpėdinis	Henrikas (VII) Vokietis
Kiti titulai Sicilijos karalius Valdė: 1198-1250 m. Pirmtakas: Konstancija Sicilietė Įpėdinis: Konradas I Jeruzalės karalius Valdė: 1225-1228 m. Pirmtakas: Jonas Brienietis Įpėdinis: Elžbieta Bavarė Italijos karalius Valdė: 1212-250 m. Pirmtakas: Otonas IV Įpėdinis: Henrikas VII Švabijos kunigaikštis Valdė: 1212-1216 m. Pirmtakas: Pilypas Štaufenas Įpėdinis: Henrikas II
Vikiteka	Frydrichas II (Šventoji Romos imperija)Vikiteka

Frydrichas II (vok. Friedrich II, 1194 m. gruodžio 26 d. Jesi, Markės sritis, Italija – 1250 m. gruodžio 13 d. Kastel Fiorentino, Apulija) – 1197–1250 m. Sicilijos karalius, 1212–1220 m. Vokietijos karalius, 1212–1250 m. Šventosios Romos imperijos imperatorius ir 1228–1235 m. Švabijos kunigaikštis Frydrichas VI.

Biografija

Kilęs iš Hohenštaufenų dinastijos. Tėvas Imperatorius Henrikas VI. Frydricho I Barbarosos vaikaitis. Išaugo Sicilijoje, kurią, 1197 m. mirus jo tėvui, iki jo pilnametystės valdė Šventosios Romos imperijos kancleris. 1209 m. vedė Aragono princesę Konstanciją Sicilietę. Sūnus Konradas IV.

Valdymas

Aragono kariuomenei padedant sutramdė savarankiškus Sicilijos baronus ir saracėnus. Tapęs Vokietijos karaliumi 1212 m. sudarė sąjungą su Prancūzija. 1214 m. kartu su ja Buvino mūšyje galutinai sumušė Velfų dinastijos pretendentą į Vokietijos sostą Otoną IV. Tapęs imperatoriumi popiežiaus prašymu atskyrė Abiejų Sicilijų karalystę nuo Šventosios Romos imperijos, nominaliu jos valdovu paskelbė penkiametį savo sūnų Henriką VII.

1231 m. išleido vadinamąją Melfi konstituciją, kuria buvo sustiprinta valstybinė prekybos kontrolė, įkurta valstybinė civilinė tarnyba, tarnautojams rengti 1224 m. Neapolyje įsteigė pirmąjį Europoje valstybinį universitetą. Po 1226 m. Kremonoje (Šiaurės Italija) įvykusio Šventosios Romos imperijos kunigaikščių suvažiavimo, kuriame Frydrichas siekė pertvarkyti imperijos valdas Italijoje, susikūrė stipri opozicija jo siekiams – vadinamoji Lombardijos miestų lyga. Kita opozicija Italijoje tapo Romos popiežius Grigalius IX, kuris 1228 m. už netesėtą pažadą pradėti kryžiaus žygį į Palestiną, nes tarp kryžininkų, susirinkusių Brindizio uoste, išplito epidemija, jį ekskomunikavo.

Per 1228–1229 m. VI kryžiaus žygį daugiausia diplomatiniais metodais iš Egipto sultono buvo atgauti Jeruzalė, Betliejus bei Nazaretas. Frydrichas pasiskelbe Jeruzalės karaliumi ir valdė šią karalystę 1229–1243 m.

1230 m. grįžo į Siciliją, iš kur tęsė kovą su popiežiumi. 1230 m. šis anuliavo ekskomuniką. Kai 1238 m. jo nesantuokinis sūnus Enzigas vedė Sardinijos princesę ir tapo svarbiausiu kandidatu į Sardinijos sostą, kurios siuzerenu save laikė popiežius ir Popiežiaus valstybei iškilo grėsmė atsidurti apsuptam imperatoriaus šalininkų, 1239 m. Frydrichas buvo dar kartą ekskomunikuotas, formaliai dėl ketinimo išvyti popiežių iš Romos, kurioje buvo daug Frydricho šalininkų. Tačiau Frydrichas turėjo daugiau karinės jėgos ir 1244 m. popiežius Inocentas IV buvo priverstas bėgti į Lioną. Bet Frydrichas pralaimėjo propagandinį karą. 1245 m. Inocentas IV paskelbė atimąs iš jo imperatoriaus titulą. Dauguma Europos valdovų liko neutralūs, Frydricho neparėmė. Jis pradėjo stiprinti susvyravusią savo valdžią Vokietijoje, bet netikėtai mirė.