Indijos piliakalnis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Indijos piliakalnis
Kiti pavadinimai

Indijos piliakalnio su priešpiliu piliakalnis,
Pilė,
Pilis

IndijosPLK.JPG
Lokalizacija

Indijos piliakalnis
55°26′47″N 22°13′57″E / 55.4464°N 22.2325°E / 55.4464; 22.2325 (Indijos piliakalnis)Koordinatės: 55°26′47″N 22°13′57″E / 55.4464°N 22.2325°E / 55.4464; 22.2325 (Indijos piliakalnis)
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Tauragės apskritis
Savivaldybė: Vėliava Šilalės rajono savivaldybė
Seniūnija: Šilalės kaimiškoji seniūnija
Gyvenvietė: Indija (Šilalė)
Piliakalnio ypatumai
Aukštis, m 8–10
Aikštelės apimtis, m 20×3
Priešpilis gyvenvietė
Naudojimo laikotarpis I tūkstm. – XIV a.
Žvalgymo metai 1907 m., 1961 m.
Tyrimo metai 1997–1998 m.
Registrinės savybės
Statusas Paminklas
Tipas Piliakalnis, Gyvenvietė
Unikalusis objekto kodas 3305
Objekto kodas

iki 2005-04-19

A707K1P
Objekto kodas

iki 1990-12-28

AR1025
Piliakalniai.lt informacija
Aprašymo nuoroda Tinklalapis
Žemėlapio nuoroda Žemėlapis

Žiūrėti didesniame žemėlapyje

Indijos piliakalnis (arba Pilė, Pilis) stūkso Šilalės rajono savivaldybės teritorijoje, prie Indijos kaimo, Akmenos dešiniojo kranto slėnyje.

Turinys

Piliakalnis

Pagramancio regioninis parkas.png


Piliakalnis apardytas, jo šiaurinę dalį nuplovė Akmena. Piliakalnį juosia slėnis. Šlaitai statūs, 8–10 m aukščio. Aikštelės išliko apie 20 m ilgio ir 2–3 m pločio pietvakarinis kraštas bei pietrytiniame jos gale buvusio apie 4 m aukščio pylimo dalis. Už jo yra 2 m pločio (viršuje) ir 1 m gylio griovys. Rytiniame šlaite, 7 m žemiau aikštelės, yra antras, žemas, pylimėlis. Šiauriau piliakalnio, už 10 m gylio griovio, yra dar viena kalva, kurioje greičiausiai buvo papilys, tačiau ir jos didžiąją dalį nuplovė Akmena. Anksčiau piliakalnį Akmena galėjo juosti iš trijų pusių, likusi senvagė.

Tyrimai

Piliakalnį 1907 m. aprašė Liudvikas Kšivickis. Piliakalnio žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1961 m. atliko Lietuvos istorijos institutas, 1997-1998 m. tyrinėjo Vida Kliaugaitė. 1998 m. sutvirtintas griūvantis šlaitas, nukreipta upelio vandens vaga, iškirsti medžiai ir krūmai, užsėta žolė ir sutvarkyta piliakalnio teritorija.[1]

Istorija

Istorikai Rimantas Jasas ir Romas Batūra, archeologas Gintautas Zabiela spėja, kad XIV a. pirmaisiais dešimtmečiais čia stovėjo šaltiniuose minima viena svarbiausių Karšuvos žemės pilių – Pūtvės pilis, kurią 1307 ir 1315 m. du kartus sudegino kryžiuočiai. Dabartinio Pūtvės kaimo žemės prasideda vos už pustrečio kilometro į pietus nuo piliakalnio. Anksčiau jos galėjo apimti ir piliavietę. Tokią tikimybę padidina faktas, kad bajorams Pūtviams priklausiusio dvaro žemės, 1562 m. Karšuvos valsčiaus inventoriaus duomenimis, siekė Vaičius, kitapus Akmenos esantį kaimą. Tačiau ir pačiame Pūtvės kaime būta piliakalnio.

1307 m., per pirmąjį žinomą užpuolimą, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, Ragainės komtūro vedami priešai „slapta įsibrovė į papilį ir pavertė jį pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami [visus], išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį“. Tų pačių metų rudenį, tas pats „komtūras su savo broliais bei raiteliais ir antrą kartą sudegino tą papilį“. Tačiau pačią pilį kryžiuočiai užėmė ir iš pamatų sunaikino tik po kelerių metų, kai jos vartus priešams atkėlė vietos didžiūnas išdavikas Spudas, už tai su šeima jis gavo krikšto malonę. Tvirtovė, matyt, buvo greitai atstatyta, nes 1328 m. vėl „Ragainės broliai su 80 vyrų puolė papilį ir stojo į kovą su Pūtvės pilėnais“. Vėlesniuose šaltiniuose Pūtvės pilis nebeminima.[2]

Aplinkiniai piliakalniai

Blank-50px.png Rubinavo piliakalnis 7 km Padievyčio piliakalnis 14 km
Bilionių piliakalnis 17 km
Kazokų piliakalnis 9 km Blank-50px.png
Lileikėnų piliakalnis 13 km
Pakisio piliakalnis 13,5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Simėnų piliakalnis 25 km
Dapkiškių piliakalnis 15 km Kreivių piliakalnis 5 km
Pagramančio piliakalnis 8 km
Naujininkų piliakalnis 8,5 km
Batakių piliakalnis 22 km

Šaltiniai

  1. Zenonas Baubonis. Indijos piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 86 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė. Paakmeniai. Šiaurės Atėnai, 2006-02-04 nr. 783


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai:
  • VP-bot – Vitas Povilaitis - suteikia leidimą kiekvienam ELIP leidėjui pildyti straipsnį.