Inkakliai

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Inkakliai
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
Inkakliai.JPG

Inkakliai
55°28′52″N 21°34′52″E / 55.481°N 21.581°E / 55.481; 21.581 (Inkakliai)Koordinatės:55°28′52″N 21°34′52″E / 55.481°N 21.581°E / 55.481; 21.581 (Inkakliai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija: Švėkšnos seniūnija
Gyventojų: 434 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)[2]
Vardininkas: Inkakliaĩ
Kilmininkas: Inkaklių̃
Naudininkas: Inkakliáms
Galininkas: Iñkaklius
Įnagininkas: Inkakliaĩs
Vietininkas: Inkakliuosè


Filmuota medžiaga.[1]

Inkakliai – kaimas Šilutės rajono savivaldybėje, prie kelio  193  KvėdarnaŠvėkšnaSaugos, 5 km į pietvakarius nuo Švėkšnos. Inkaklių-Jurgaičių seniūnaitijos centras. 2006 m. kaimo gatvėms suteikti pavadinimai.

Edificio.svg STATINIAI IR ATMINIMO OBJEKTAI
Eglise icone.svg Inkaklių koplyčia su Švč. Mergelės Marijos Lurdo grota, įrengta 1914 m. kalvos šlaite.
Legenda cmentarz.svg Inkaklių kaimo senosios kapinės.
Legenda pomnik.svg Didžiosios ir Mažosios Lietuvos buvusią ribą žymintis stogastulpis (skulptorius Vytautas Bliūdžius)
1941 m. žydų žudymo vieta ir kapas, pokaryje nužudytų Lietuvos partizanų laidojimo vieta ir jų atminimui paminklas
✍ ŠVIETIMO IR UGDYMO ĮSTAIGOS
Educación.svg Buvusi Inkaklių mokykla, dabar Švėkšnos gimnazijos skyrius
Japanese Map symbol (Library).svg Inkaklių biblioteka su viešosios interneto prieigos tašku
✍ VISUOMENINĖS PASKIRTIES OBJEKTAI
RWB Krankenhaus.svg Medicinos punktas
Map marker icon – Nicolas Mollet – Convenience store – Stores – iphone.png 3 parduotuvės
Švėkšnos girininkija
✍ KULTŪROS ĮSTAIGOS
Map symbol museum 02.png Inkakliškiai Lietuvoje buvo išgarsėję folkloriniu ansambliu (įkurtas 1979 m., vad. Violeta Rožinienė), apie kurį 1985 m. rež. Henrikas Šablevičius sukūrė dokumentinį filmą „Dainoriai“. 2003 m. Inkakliuose įkurta „Ašvos“ bendruomenė (pirmininkas Valentinas Vanagas).
SUSISIEKIMAS
LAISVALAIKIS IR PRAMOGOS



Geografija

Inkaklių kapinaitės

Kaime yra 10 gatvių. Inkakliai ribojasi su Varniškių, Paulaičių, Raudiškės, Žagatpurvių, Jurgaičių ir Kalkiškės kaimais. Iš vakarų prieina Parubežio miškas. Per kaimą teka Veiviržo intakas Ašva. Prie kaimo yra Veiviržo kraštovaizdžio draustinis.

Aplinkinės gyvenvietės

Blank-50px.png Čiūteliai – 10 km Skomantai – 8 km Švėkšna – 5 km Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Vilkų Kampas – 5 km
Saugos – 7 km ŠILUTĖ – 22 km Tvaskučiai – 3 km



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Inkakliai OpenStreetMap žemėlapyje

Inkakliai TSRS topografiniame žemėlapyje[3][4].

'00 '10 '20 '30 '40 '50 '60 '70 '80 '90
1800s 1808 1812 1822 1832 1842 1854 1867 1871 1885 1896
1900s 1909 1915 1922 1936 1940
1942
1954 1967 1975 1985 1990
OpenStreetMap


Istorija

Į šiaurę nuo kaimo yra I tūkstantmečio pradžios Jomantų piliakalnis, rytuose – I tūkstantmečio pradžios – II tūkstantmečio pradžios Paulaičių piliakalnis.

Inkaklių kaimas pirmą kartą paminėtas 1644 m. Švėkšnos dvaro inventoriuje. Gyveno 5 šeimos, 1695 m. – 10 šeimų. Nuo 1820 m. Inkaklių kaimas priklausė Vilkėno dvarui. 1880-1882 m., dvarui vykdant žemių atribojimą, Inkaklių gyventojai pareiškė didelį nepasitenkinimą Vilkėno dvaro savininkui Aleksandru Plateriu ir matininkams neleido vykdyti darbų.

Inkaklių kaimo vakariniu pakraščiu, Parubežės miške, 1422-1923 m., 1939-1944 m. ėjo valstybinė siena. Knygnešiai per Inkaklius iš Prūsijos į Lietuvą gabeno draudžiamąją lietuvišką spaudą.

Nuo XIX a. pradžios iki I pasaulinio karo ant Ašvos upės kairiojo kranto stovėjo carinės Rusijos pasieniečių kareivinės (kardonas). Buvusią sieną tebežymi griovys, ant kurio stovi stogastulpis (skulpt. V. Bliūdžius, 2004 m.). Inkakliuose muitinė įrengta 1912 m. ir ji buvo iki 1923 m., vėliau – 19391944 m. 1930 m. pro Inkaklius nutiestas plentas ŠvėkšnaŽagatpurviai.

XIX a. pabaigoje įrengta grota, ženklinanti vietą, kurioje naktį grįždami iš geležinkelio stoties keli valstiečiai išvydo mergelę Mariją su kūdikiu.[5] 1914 m. prie kelio aukštame šlaite Švėkšnos klebono Juliaus Maciejausko paraginti Inkaklių ūkininkai įrengė Lurdo grotos imitaciją su Marijos statula ir šaltinėliu. 1923 m. ant kalnelio pastatyta aukšta mūrinė koplyčia, kurioje kasmet liepos 2 d. (arba pirmąjį sekmadienį po šios datos) iki II pasaulinio karo vyko ir nuo 1989 m. vyksta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo atlaidai. Grota atnaujinta 1989 m.

1940-1941 m. Inkakliuose buvo įsikūrusi Raudonosios armijos pasienio 10-oji užkarda. 1941 m. rugsėjo 20 d. Inkaklių pušyne prie pat kaimo sušaudyta per 300 Švėkšnos žydų. Toji vieta 1958 m. aptverta ir pastatytas paminklas. Netoliese po II pasaulinio karo stribai užkasdavo nužudytų Lietuvos partizanų kūnus. TSRS okupacinė valdžia ištrėmė 18 kaimo gyventojų.

19591992 m. buvo „Ašvos“ tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Inkaklių kaimas žymiai išaugo per 19771990 m., užimdamas dalį Varniškių kaimo teritorijos. Veikė vaikų darželis, valgykla, parduotuvė, mechaninės dirbtuvės, grūdų džiovykla-sandėlys, kultūros namai (1987 m. pastatytas naujas pastatas su 300 vietų žiūrovų sale), 1952 m. įsteigta biblioteka, 1967 m. felčerinis-akušerinis punktas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1950 m. Švėkšnos valsčius Šilutės apskritis
19501959 m. Inkaklių apylinkės centras Priekulės rajonas
19591974 m. Šilutės rajonas
19741995 m. Švėkšnos apylinkė
1995 Švėkšnos seniūnija Šilutės rajono savivaldybė


Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1923 m. ir 2011 m.
1923 m.sur. 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur. 1979 m.sur. 1985 m.
100 76 145 300 379
1989 m.sur. 1997 m. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
504 576 507 434 -

Šaltiniai

  1. Inkakliai. Vietovės.lt. Video YouTube.
  2. Vietovardžių žodynas (LKI, 2007 m.)
  3. Inkakliai SSRS genštabas 1985–1990 m.
  4. Inkakliai loadmap.net
  5. Giedrė Jankevičiūtė. „Lietuva“. Vadovas // Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006. 323 psl.
  6. Inkakliai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 643 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: