Inta

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Inta
rus. Инта
<--
  Visuotinė lietuvių enciklopedija  
-->
   Coat of Arms of Inta (Komi) (1982).svg   
Inta Star pl.jpg
Komjaunimo aikštė

Inta
66°02′13″N 60°07′19″E / 66.037°N 60.122°E / 66.037; 60.122 (Inta)Koordinatės:66°02′13″N 60°07′19″E / 66.037°N 60.122°E / 66.037; 60.122 (Inta)
Laiko juosta: (UTC+4)
Valstybė: Vėliava Rusija
Federalinė apygarda: Šiaurės Vakarų federalinė apygarda
Respublika: Vėliava Komijos Respublika
Įkūrimo data: 1940 m.
Gyventojų: 33 861 (2010 m.)
Pašto kodas: 169840 — 169849
Tel. kodas: +7 82145
Tinklalapis: [1]

Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Commons-logo.svg Vikiteka: IntaVikiteka

Inta (rus. Инта) – miestas apie 50 km į pietus nuo Šiaurės poliaračio, Didžiosios Intos kairiajame krante (Pečioros baseinas), Komijos Respublika, Rusijos Federacija.

Istorija

1939 m. Intos gyvenvietės vietoje ir apylinkėse įkurta lagerių, gyvenvietė įkurta 1940 m. Miestą pastatė tremtiniai ir kaliniai, dirbantys Pečioros baseino akmens anglių kasyklose. Miesto teisės nuo 1954 m. 19411948 m. Inta buvo TSRS Intos lagerių grupės (Intalag), 19481957 m. Mikunės ir Intos lagerių grupės (Minlag) centras, Intoje buvo jų valdybos. 1948 m. čia kalinta apie 22 000 kalinių, apie pusę – politiniai, kiti – kriminaliniai, buvo 12 ar 13 pavienių lagerių.[1]

Lietuviai

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Lietuvių tremties vieta:
Inta
Tremčių laikotarpis 1945 m.
Tremtinių skaičius  ?
Žymūs tremtiniai  ?


Nuo 1945 m. Intalage ir Minlage nuolat buvo politinių kalinių (vyrų ir moterų) iš TSRS okupuotos Lietuvos, 19481953 m. jie buvo treti pagal kalinių skaičių. Tarp lietuvių buvo daug jaunimo, inteligentų, kariškių – daugiausia partizanai, jų rėmėjai, ryšininkai. Kaliniai dirbo šachtose, mašinų remonto dirbtuvėse, statybose, plytinėje, tiesė kelius. Žmonės badavo, daug jų mirė, žuvo ar buvo sužaloti šachtose, sirgo plaučių ligomis, kurias sukeldavo uolienų dulkėmis užterštas oras. Atlikus bausmes lageriuose nemažai kalinių Intoje buvo paliekama tremčiai. Po J. Stalino mirties 1953 m. režimui sušvelnėjus įsikūrė slaptas lietuvių kalinių savišalpos fondas, įvairių būrelių – kalbų, matematikos, istorijos, literatūros, muzikos. Lietuviai perrašinėjo ir studijavo A. Maceinos kūrinius, 19541955 m. parengė rankraštinius poezijos rinkinius „Benamiai“, „Saulėtekio link“, „Veidu į Tėvynę“. 1989 m. Vilniuje išėjo Intos kalinių poezijos antologija „Benamiai“. Grįžę į Lietuvą už lietuvišką veiklą lageriuose kai kurie politiniai kaliniai buvo vėl suimti ir nuteisti.

Apie 1956 m. dauguma lagerių buvo panaikinta, barakai nugriauti, kalinių kapinės beveik sunaikintos, jų vietoje įrengtas autodromas, pastatyta gyvenamųjų namų. Dauguma politinių kalinių grįžo į Lietuvą. 1956 m. Intos miesto kapinėse buvo pastatytas paminklas Intoje žuvusiems latviams, 1990 m. – lietuviams (autoriai Jonas Juodišius ir G. Trakimas), I punkto kapinėse ant 1956 m. pastatyto metalinio kryžiaus pritvirtinta atminimo lenta. 19891991 lietuvių tremtinių palaikų parvežta į Lietuvą.[2]

Intos lageriuose kalėjo ar gimė

Šaltiniai

  1. V. S. Inta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 155 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.
  2. Aldona Juodvalkytė. Inta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. - 155 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: