Irena Liutkevičiūtė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Irena Liutkevičiūtė
    LG mokyt. Irena Liutkevičiūtė.jpg

    Gimė 1925 m. balandžio 20 d.
    Mirė 1989 m. birželio 16 d. (64 m.)
    Linkuvoje

    Tėvas Juozas Liutkevičius
    Motina Leokadija Liutkevičienė

    Veikla
    Linkuvos gimnazijos geografijos, astronomijos, rusų kalbos, piešimo, braižybos mokytoja, meninių kolektyvų vadovė.

    Išsilavinimas 1945 m. Linkuvos gimnazija
    Alma mater

    Irena Liutkevičiūtė (g. 1925 m. balandžio 20 d. – 1989 m. birželio 16 d. Linkuvoje) – Linkuvos gimnazijos geografijos, astronomijos, rusų kalbos, piešimo, braižybos mokytoja, meninių kolektyvų vadovė.

    Biografija

    Irena Liutkevičiūtė gimė 1925 m. balandžio 20 d.

    Tėvas Juozas Liutkevičius.

    Motina Leokadija Liutkevičienė.

    Sesuo Aldona Sofija Liutkevičiūtė-Dimšienė.

    1945 m. baigė Linkuvos gimnazijos XXI laidą.

    Nuo 1948 m. iki 1951 m. neakivaizdiniu būdu studijuoja geografijos fakultete Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute. 19521955 m. neakivaizdiniu būdu mokosi Šiaulių mokytojų instituto gamtos geografijos skyriuje. Nuo 1959 m. studijavo Kauno dailės instituto neakivaizdiniame skyriuje.

    Baigę ir dirba Linkuvoj-mokytojai 1974


    Po Linkuvos gimnazijos baigimo 19451947 m. dirbo mokytoja savo mokykloje. 1947-1948 m.m. Ruponių pradinėje mokykloje mokytoja. Nuo 1948 rugsėjo vėl grįžta į Linkuvos gimnaziją, dirba mokytoja. Mokykloje dėsto geografiją, astronomiją, rusų kalbą, piešimą, braižybą, vadovauja meniniams kolektyvams, ypač išgarsėja šokėjai, kurie dalyvavo net respublikinėje moksleivių dainų šventėje. Linkuvos gimnazijoje kaip auklėtoja išleido 38, 50 abiturientų laidas. Dailės bei geografijos mokytoja, visada sugebėdavo rasti kalbą su didžiausiais tinginiais ir neklaužadomis. Be jos talentingos rankos neapsieidavo mokyklos renginiai, tradiciniai spektakliai, šokių rateliai, įvairūs stendai. Ji buvo labai apsiskaičiusi, puiki pašnekovė, gebanti įdomiai diskutuoti, taikli humoristė. Mirė 1989 m. birželio 16 d. Linkuvoje, palaidota Linkuvos kapinėse.

    Prisiminimai

    Mokytojos Irenos Liutkevičiutės Dienoraštis. Praeitis ir dabartis.

    1986 m.

    Tęsti pasakojimą apie a.a. Auklėtoją Ireną Liutkevičiūtę paskatino man į rankas 2022 metų vasarą pakliuvę keli mašinėle spausdinti lapai iš jos Dienoraščio, saugomo Linkuvos gimnazijos muziejuje.

    Koks džiaugsmas buvo sužinoti Auklėtoją buvus tos pačios mano mokyklos gimnaziste! 1940-1945 metais ji mokėsi Linkuvos gimnazijoje ir ją baigė. 1945 metais čia pat liko dirbti mokytoja. Neakivaizdžiai studijuodama, įgijo geografijos mokytojos specialybę.

    Iš vaikystės susiformavęs organiškas ryšys su aplinka ir noras save realizuoti toje aplinkoje, dosniai menu ir šiltu bendravimu apgaubti šalia esančius... Čia tikriausiai ir slypi pasiaukojamo darbo su mokiniais paslaptis: neskaičiuoti savo darbo valandų būreliuose, repeticijose, meniškai apipavidalinant mokyklą ir jos renginius bei daugelyje kitų veiklų. Kartais mums atrodydavo, kad Auklėtoja gyvena mokykloje. Visur jos būdavo pilna, visur suspėdavo... O mums, auklėtiniams, šmaikščių gyvenimiškų patarimų negailėdavo pažerti ...

    Dienoraštyje smulkiai aprašytas 1941 metais vasario mėnesį gimnazijoje vykęs teminis poilsio vakaras „Praeitis ir dabartis.“ Pasakojimas su mokinių ir mokytojų pavardėmis puikiai iliustruoja, kokiomis aktualijomis gyveno gimnazijos bendruomenė: choreografiniame vaizdelyje vaidina pionieriai, liaudies dainas dainuoja mokyklos choras, sukasi šokėjai. „Gėlių“ šokyje esu žibutė, o ukrainiečių liaudies šokyje atlieku solo partiją. Smagu! Mano draugės gal truputį ir pavydi, nes iš mūsų klasės tik aš ir Mieliauskaitė Bronė dalyvaujame programoje. Mes-šeštokės. (Gimnazijos antroji klasė). O programoje daugiausia dalyvauja vyresnių klasių mokiniai,“- rašė savo Dienoraštyje gimnazistė Irena. Meilė šokiui Auklėtoją lydėjo visą gyvenimą. Jos paruošti mokyklos šokėjai papuošdavo mokyklos renginius, šokių kolektyvai vykdavo į respublikines Dainų šventes. Menu Ją vilkint sportiniu kostiumu ir grakščiu judesiu rodant šokio judesį... Tradicinius teminius šeštadienio vakarus, man besimokant K.Poželos vidurinėje mokykloje, prisimenu labiausiai. Džiugu, kad tradicija juos organizuoti išsilaikė ilgai. Ypač populiarūs buvo literatūriniai vakarai. Atvykdavo, pavyzdžiui, rašytojų desantas iš Biržų krašto pagerbti poeto Vaidoto Spudo atminimo. Scena būdavo Auklėtojos papuošta. Visada mane nustebindavo jos kūrybinė išmonė. Labai jų laukdavom, tų vakarų. Žygiuodavom su tarybine atributika (tokia buvo gyvenimo realybė), marširuodavom, saliutuodavom, vaidindavom pačių sugalvotas intermedijas iš mokyklos gyvenimo... Po pasirodymų labai laukdavom šokių vakaro su mokyklos estradinio ansamblio dainomis. „Gyveno sau vaikinas...“ Kas galėjo būti geriau mums, jauniems, trokštantiems pašėlti, nei ši nepamirštama Broniaus Mateliūno daina su soline būgnų partija?!

    Kitas išlikęs Dienoraštyje aprašytas epizodas - iš karo laiko... 1944 metų liepa. Sirpsta raudoni serbentai sode, šalia mokyklos, kur kitoj pusėj sodo gyveno Liutkevičių šeima. O aplink girdėti šūviai, lėktuvų ūžesys. Pagrindine miestelio gatve pravažiuoja vokiečių motociklai, šarvuočiai... Irutė su tėvais ir sesute Aldute kelias naktis iš eilės slepiasi mokyklos rūsyje, kur juos ir kaimynus į saugesnę vietą pakvietė apsistoti mokyklos direktorius. Kažkur už Pakruojo dunksi karo frontas. Linkuvos žmonės lengviau atsidūsta. Irena rašo: „Štai ir viskas, - pagalvojau. - Karo mes nematėme. Neturėjome duonos, neturėjome batų, tačiau fronto baisumų nepatyrėme.“ „Ūžia lėktuvas, visiškai žemai praskrenda, ant sparnų raudonos penkiakampės“... Vokiečiai nustumti į Vakarus... Į miestelį įžygiuoja tarybiniai kariai. Prasideda nauja epocha. Iš abiejų mokyklų pastatų iškraustoma karo ligoninė, karinis štabas iš namo, kuriame gyveno Liutkevičių šeima. Išvyksta pažįstami kariai, į miestą sugrįžta gyventojai.

    1974 m. 50 laida

    Apie karą gimtojoje Linkuvoje žinojau labai miglotai. Mokytojos Irenos liudijimas atvėrė istorinę tiesą, kurią noriu žinoti ir kurią galėsiu papasakot savo vaikams ir anūkams. O gimnazistė Irutė ją papasakojo mums visiems...

    Dar vienas Auklėtojos pasakojimas yra išlikęs apie pokarį, apie grįžimą į gimnazijos suolą. Abiturientę Ireną ir jos drauges neramino vienas joms svarbus klausimas: kada pradės veikti mokykla? Klausinėjo ir kariškių. Vienas jų, seržantas D.Misalinas, totoris iš Astrachanės, gydęsis po sužeidimo ligoninėje, patikino: „Užimsim Rygą, pasistūmėsim į Vakarus ir mokykla bus!. Kitas, eilinis, nejaunas, tarnavęs statybos būryje, I. Bubnovas nuolat primindavo: „Pas mus mokslas privalomas“. Gimnazistė Irena Dienoraštyje rašo: „Ir štai mes tvarkome mokyklą. Darbo daug. Plaunam, valom, nešam suolus, stalus. Direktorius Bučinskas rūpestingas. Sugebėjo išsaugoti visą mokyklos turtą. Daug jam padėjo ir mokyklos sargas, vėliau ūkvedys Mickevičius Jonas. „Auklėtoja padejuoja, kad lapkritį prasidėję pamokos vyksta chaotiškai, nes„ nėra vadovėlių, nėra programų. Daug naujų mokytojų, daug naujų dalykų.

    Čia pasakojimas nutrūksta. Muziejuje yra išlikę tik 3 Dienoraščio lapai. Tik pati pradžia. Kur likęs Dienoraštis? Muziejaus vadovė Aldona Ašmonavičienė negali atsakyti. Tęsinio tiesiog nėra. Ačiū Jai už tuos kelis išsaugotus, labai svarbius ir be galo įdomius mūsų Auklėtojos užrašytus tų laikų įvykius , palietusius ją, jos šeimą, Linkuvos miestelio gimnaziją ir bendruomenę. Iš pasakojimo galime suprasti, kaip formavosi būsimos Mokytojos asmenybė, kaip plėtojosi jos talentai, kur ir kaip gyvenimas ją užgrūdino. Tvirta, optimistiška, nestokojanti humoro, labai savita ir originali. Tokia ji išliko mano L (50) laidos abiturientų atmintyje. Mane asmeniškai žavėjo jos gebėjimai dailės srityje, sceninių vaidinimų režisūroje. Ne kartą buvo užsiminus, kad galėčiau studijuoti dailę...Čia mes buvome radę bendrų sąlyčio taškų.

    Mokyklos istorijoje Mokytoja Irena savo darbais paliko labai ryškų pėdsaką. O mums, savo auklėtiniams, pozityvaus gyvenimo pavyzdį. Ačiū jai už tai.

    Vida Šiurnaitė - Lukšienė

    Muziejuje

    LG Mokyt Liutkevičūtė 1 psl.jpg
    LG Mokyt Liutkevičūtė 2 psl.jpg
    LG Mokyt Liutkevičūtė 3 psl.jpg
    LG Mokyt Liutkevičūtė 4psl.jpg

    Mokytojos Irenos kurtas eilėraštis – padėka mus išlydintiems septintokams

    Cquote2.png

    Pavasarį, kai baltos vyšnios žydi
    Į kelią tolimą jūs mus išlydit
    Visiems skambutis skamba paskutinis
    Kiti sugrįš gal vėl... kiti nežino.

    Mes išsirinksim kelią kur geriausias
    Ir į devintąją ateisime tikriausiai
    Gal būt iš mūsų išvažiuos keli,
    Tačiau už palydėjimą dėkojame visi.

    O jūs kai būsite jau aštuntokai
    Klausykit mūsų patarimo ir žinokit
    Kad aštuntoj bus mokytis ne juokas
    Sėkmės darbe ir moksle, jums linki aštuntokai.


    Išsaugojo Agota Balzarevičiūtė-Šidlauskienė, LIII laida

    Cquote1.png


    Mokyklos tradicijos

    Cquote2.png

    Dažnai savęs klausiu, kuo ypatinga buvo mūsų mokykla, kodėl mes ją labai mylėjome, skyrėmės su ašarom akyse? Ji buvo tarsi šventovė, mus puoselėjusi, brandinusi, padovanojusi galimybę bendrauti su puikiais mokytojais, apgaubusi ypatinga tradicijų ir istorinės praeities aura. Džiugu, kad mes turėjome savo klasę, savo suolą, auklėtoją, vis tuos pačius klasės draugus. Tokiu stabilumu, deja, negali pasigirti dabartiniai mokiniai. Dalelę širdies palikome tame nutrintame mokyklos suole, o iš mokyklos gavome ir išsinešėme į gyvenimą labai daug... Iš mokyklos išėjome su trenksmu, pakylėti didelio aplinkinių dėmesio, ypač po tradicinio spektaklio, nes buvome išskirtinė, auksinė L laida – tikras įvykis mažame miestelio gyvenime...

    Mums pasisekė: mūsų a klasę auklėjo seserys Aldona ir Irena Liutkevičiūtės. Aldona Liutkevičiūtė-Dimšienė mus, baigusius 9 klases, perdavė savo seseriai Irenai. Kol baigėme mokyklą, visą laiką jutome jų ypatingą rūpinimąsi ir globą. Auklėtoja A. Dimšienė mus mokė lietuvių kalbos ir literatūros. Be galo esu jai dėkinga už raštingumo pagrindus, kuriais tikrai galiu didžiuotis. Juoda lenta, kreida ir sakinys su Mokytojos ištaisytom klaidom... Ramus ir įtaigus tonas, pajuokavimai, ir vėl kimbame į gramatiką ar sintaksę. Auklėtojai nestigdavo idėjų įvairiems mūsų pasirodymams, teminiams savaitgalio vakarams, Naujųjų karnavalui. Pamenu, kartą buvome supykdę Auklėtoją ir ji pareiškė neleisianti mums dalyvauti karnavale ar kokiam kitam renginy...Klasės mergaitės siuntė mane, kad išprašyčiau leidimą, nes žinojo – man pavyks... Su Auklėtoja gerai sutarėme, visi ją mylėjome ir gerbėme, jos žodis būdavo paskutinis. Ypatingai kūrybinga asmenybė buvo mūsų dailės ir geografijos mokytoja ir auklėtoja nuo 10 klasės Irena Liutkevičiūtė. Ji pati puikiai piešė, tad ir mums sugebėjo perteikti dailės pagrindus, leido fantazijai lietis laisvai... Branginu garbės raštą, gautą už piešinį „Saliutas“, eksponuotą rajoninėje parodoje“. Visos iliustracijos, dekoracijos, mokyklos puošyba gulė ant Auklėtojos pečių. Aš jai talkindavau, parašydavau renginių skelbimus, nes įvairiu šriftu rašyti išmokome per jos braižybos pamokas. Turiu prisipažinti, kad mano geografijos žinios prastos, nes mums visada svarbesni atrodė klasės reikalai, ginčai, savo nuomonės išsakymai, į kuriuos įtraukdavom ir Auklėtoją. Ji buvo tolerantiška, todėl mes mokėmės būti savarankiški, bandydavome išsakyti savo nuomonę. Ji stebėdavo tarsi iš šalies ir pamokoje, ir komjaunimo susirinkime, pritardama linksėdavo arba ne. Būdavo toks jausmas, kad Auklėtoja gyvena mokykloje, lyg ir jos namai čia. Po pamokų nemaža mūsų klasės dalis lankėme šokių repeticijas, kurioms ji vadovavo, važiavome net į respublikinę dainų ir šokių šventę Vilniuje. Sportiškai apsirengusi, gerai nusiteikusi, ji išsitraukdavo iš užpakalinės kelnių kišenės pakelį cigarečių „Prima“ ir sakydavo: jei kada gyvenime, vaikeliai, rūkysite, tai rūkykite tik tikrą tabaką, va tokį... Auklėtoja parašė scenarijų ir mūsų legendiniam spektakliui „Šių dienų Pelenė, arba importinė kurpaitė“, pati režisavo ir pastatė, įtraukdama beveik visus, kas tik norėjo vaidinti, šokti ar dainuoti. Plušėdavome iki išnaktų, atsidavę šiam tradiciniam reikalui, ir mums pavyko! Gerai priėmė spektaklį mokyklos ir miestelio bendruomenės, važiavome gastrolių į ką tik pastatytus Guostagalio kultūros namus. Sėkmę garantavo gyva muzika – legendiniai ansamblio muzikantai Bronius, Raimondas, Jovitas. Pasisiuvome rūbus, pasidarėme dekoracijas. Viso to reikalo varikliukas buvo mūsų Auklėtoja, jos išmonė ir energija. Intelektuali, gerai išmananti meno istoriją, ji buvo šmaikšti pašnekovė, gili asmenybė, atsidavusi pedagoginiam darbui ir Linkuvos vidurinei... Abi seserys amžino poilsio atgulė Linkuvos kapinėse. Lankau, prisimenu, pagerbiu, manau, ne aš viena.

    Iš susitikimų.png

    Tradicija buvo tapę literatūriniai vakarai, kada pagerbdavome Lietuvos rašytojus jų jubiliejų proga, kartu su mokytojais lituanistais rengdavome literatūrines kompozicijas. Entuziastinga susitikimų su rašytojais organizatorė buvo mokytoja Stasė Lovčikaitė. Didelis įvykis buvo literatūros vakaras, skirtas poetui Vaidotui Spudui 1971 m. gruodžio 4 dieną, į kurį atvažiavo rašytojai. Prisiminimais dalinosi, su mokiniais bendravo ir autografus dalino Eugenijus Matuzevičius, Albinas Bernotas, Petras Skodžius, Algimantas Pocius. Šis susitikimas mums paliko neišdildomą įspūdį. Įdomių, prasmingų vakarų, be kurių neįsivaizduodavome savo mokyklinio gyvenimo, buvo ir daugiau. Labai laukdavome šeštadieninių renginių, kuriuose galėdavome ir patys pasireikšti, po jų vykdavo šokiai, taip pat labai svarbi vakaro dalis, gal net svarbesnė už pirmąją... Štai ir vienas iš atsakymų į klausimą, kas darė mokyklą ypatingą ir nepakartojamą.


    Vida Šiurnaitė, L laida

    Cquote1.png


    Šaltiniai


    Parengė: Jūratė Domeikytė ir Samanta Jasnauskaitė su vadove Birute Deveikiene, perdavė Emilija Stanevičienė.

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 85% (+15518-27=15491 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 15% (+2788-113=2675 wiki spaudos ženklai).