Islamiškasis socializmas
Islamiškas socializmas - jungiamasis idėjinių ir politinių srovių pavadinimas, kuriame „susijungia“ arba atsispindi islamo religijos ir socializmo idėjos. Vienais atvejais, islamiškasis socializmas tėra idealoginė terpė, už kurios slepiasi valdančiųjų sluoksnių interesai, kitais atvėjais islamiškojo socializmo lozungą naudodami smulkūs miesto ir kaimo buržua siekia sukurti lygybės ir teisingumo visuomenę, iškeldami antikolonijinius ir antifeodalinius reikalavimus: radikalios agrarinės reformos pravedimas, užsienio kompanijų turto nacionalizavimas, stambaus kapitalo nacionalizavimas ir pan. Religijos ir socializmo „susijungimo“ lozungą pirmieji iškėlė Gamalis Abdelis Naseras ir Ch. Bumedenas.
Ilgus šimtmečius islamo respublikose Afrikoje ir Azijoje islamo religija nustato visuomenines institucijas, moralę, teisę, šeimyninius santykius ir buitį. Todėl šiose šalyse politiniai ir idėjiniai judėjimai dažniausiai perima religinį atspalvį. Islamiškojo socializmo idėjos naudojamos daugelyje islamo šalių.
Pagrindimas
Islamiškasis socializmas remiasi tuo, kad islamas neva pats linkęs į socializmą, kaip pavyzdžiai pateikiami zakjatas (privalomas musulmonų mokestis varguomenei), draudimas imti procentus nuo kapitalo ir t. t. Tuo tarpu islamas laiko neliečiamą asmeninę nuosavybę, kas tam tikrose interpretacijose virsta privačia nuosavybe ir dažnai palieka galimybę eksploatacijai, todėl islamiškasis socializmas tais atvėjais jau tampa tik reformistinio charakterio, t. y., bando rasti „trečiąjį kelią“ tarp „absoliučios privatinės nuosavybės“ kapitalizmo ir „absoliučios visuomeninės nuosavybės“ komunizmo, garantuoti „varguolių pamaitinimą be turtuolių apvalgymo“ ir pasiekti to be socialinių konfliktų.
Praktika
Islamiškasis socializmas buvo taikomas Libijoje (džamahirija).
| ||||||