JAV lietuvių parapijos 19 šimtmetyje
Įvadas
Ligi XIX amžiaus pabaigos lietuviai JAV sukūrė šias parapijas
Sąrašas
- 1871 m. Shenandoah, PA — Šv. Stanislovo, mišri, atiteko lenkams
- 1872 m. Shenandoah, PA — Šv. Kazimiero, lietuviška, kurioje nuo 1877 m. įsigalėjo lenkai
- 1882 m. Plymouth, PA — Švč. Marijos Gimimo, mišri, teko lenkams
- 1885 m. Pittston, PA — Šv. Kazimiero
- 1886 m. Grand Rapids, MI — Šv. Petro ir Povilo
- 1887 m. Baltimore, MD — Šv. Jono, vėliau Šv. Alfonso
- 1887 m. Freeland, PA — Šv. Kazimiero, mišri; vėliau pairo, likučiai atiteko lenkams
- 1887 m. Hazleton, PA — Šv. Petro ir Povilo, mišri; vėliau lenkai pasitraukė
- 1888 m. Mahanoy City, PA — Šv. Juozapo
- 1890 m. Plymouth, PA — Šv. Kazimiero
- 1891 m. Shenandoah, PA — Šv. Jurgio
- 1892 m. Chicago, IL — Šv. Jurgio
- 1892 m. Mt. Carmel, PA — Šv. Kryžiaus
- 1892 m. Scranton, PA* — Šv. Juozapo
- 1892 m. Shamokin, PA — Šv. Mykolo
- 1892 m. Waukegan, IL — Šv. Baltramiejaus, mišri; išliko lietuviška
- 1892 m. Wilkes-Barre, PA — Šv. Trejybės
- 1893 m. Philadelphia, PA — Šv. Antano; nuo 1904 Šv. Kazimero
- 1893 m. Pittsburgh, PA — Šv. Kazimiero
- 1894 m. Brooklyn, NY — Angelų Karalienės
- 1894 m. Du Bois, PA — Šv. Juozapo, mišri, teko lietuviams
- 1894 m. Elizabeth, NJ — Šv. Petro ir Povilo
- 1894 m. Forest City, PA — Šv. Antano; jai priklausė lenkai ir ukrainiečiai, kol įsisteigė savas
- 1894 m. Newark, NJ — Šv. Trejybės
- 1894 m. Waterbury, CT — Šv. Juozapo
- 1894 m. Worcester, MA — Šv. Kazimiero
- 1895 m. Boston, MA — Šv. Kazimiero ligi 1908; Šv. Petro nuo 1904
- 1895 m. Cleveland, OH — Šv. Jurgio
- 1895 m. Minersville, PA — Šv. Pranciškaus
- 1895 m. New Britain, CT — Šv. Andriejaus
- 1895 m. Spring Valley, IL — Šv. Onos
- 1896 m. E. St. Louis, IL — Nekalto Prasidėjimo
- 1897 m. New Philadelphia, PA — Švč. Širdies
- 1897 m. Westville, IL — Šv. Petro ir Povilo
- 1900 m. Brockton, MA — Šv. Roko
- 1900 m. Eynon, PA — Nekalto Prasidejimo-Aušros Vartų
- 1900 m. Chicago, IL — Dievo Apvaizdos
- 1900 m. Hartford, CT — Šv. Trejybės
- 1900 m. Homestead, PA — Šv. Petro ir Povilo
Šaltinis: Amerikos lietuvių istorija. Antanas Kučas. - Bostonas, Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1971. - 639 p. => 140 - 141 p.
Pratarmė
Lietuviškų parapijų istorija yra labai spalvinga. Dauguma jų atsirado ne kunigų ar vyskupų iniciatyva, tik pačių žmonių pastangomis. Tai pirmoje eilėje paprastų žmonelių karštas noras, patenkinti savo dvasios alkį ir savose bažnyčiose širdyje jausti ir akimis regėti bent dalelę užjūriuose paliktosios tėvynės. Kai tik kurioje nors vietoje susitelkdavo didesnis lietuvių būrelis, jie tuojau steigdavosi savo draugijas. Pirminis jų tikslas buvo padėti nelaimėje atsidurusiam tautiečiui. Tai buvo vadinamos broliškos pagalbos, arba pašalpinės draugijos.
Tose draugijose tuojau iškildavo sumanymas steigti savo lietuvišką parapiją. Jie žinojo, kad tam reikes pridėti daug pinigo ir darbo, o viso to tolimesnis išlaikymas pareikalaus dar daugiau. Tai jų nebaugino, nes jų dvasios alkis buvo nemažesnis už kūno. Tam tikslui jie pinigo negailėjo, nors jį uždirbdavo sunkiai ir beveik kruvinu prakaitu. Jie tarėsi, tyrinėjo visokias galimybes, kvietė vyrijos susirinkimus. Kai viskas būdavo sutarta, apsidėdavo mokesčiais ir išsirinkdavo komitetą, kuris telks aukas, užpirks bažnyčiai žemę ar kur galės įsigyti gatavą, ieškos kunigo ir tarsis su vyskupu. Tai buvo didelės drąsos užsimojimai.
Ir beveik kiekvienos lietuvių parapijos istorijoje užtinkame nupasakojimus, kaip vyrai, po sunkaus dienos darbo, vakarais savanoriškai eidavo kasti bažnyčiai pamatus ir padėti statybos darbuose. Vieni tai darė savanoriškai, kiti dirbo savo pasižadėto mokesčio sąskaiton. Jie nesiskundė, kad buvo sunku, jiems ne į galvą neateidavo mintis, kad gal pirmiau reiktų pasistatyti sau pastogę, o Dievui paskui. Jiems jėgų ir įkvėpimo teikė gilus jų patriotizmas ir tikėjimas. Jiems bažnyčia buvo stipri tautinė ir dvasinė atrama, tevynės kampelis svetimoje žemėje.
Tokiu ryžtu sukurtose parapijose telkėsi ir augo įvairios religinės, kultūrinės, tautinės ir visuomeninės draugijos. Greta bažnyčių tuojau atsirado salės visokiems susirinkimams, parengimams ir pobūviams. Iš bažnytinių chorų išaugo dainos ir muzikos menas. Prie parapijų steigėsi lietuviškos mokyklos. Parapijos pačios pirmosios išgirdo ir išklausė kiekvieną savos tėvynes nelaimę ir skubėjo su pagalba, kokia tik buvo reikalinga: ar tai būtų finansine, ar moralinė, ar politinė.
Pirmosios lietuvių parapijos susidūre su tokiomis pat kliūtimis kaip draugijos. Lenkai mielai dėjosi į lietuviškas draugijas arba lietuvius traukė į savąsias. Kai draugija ar parapija sustiprėdavo, lenkai imdavo su lietuviais nesiskaityti. Iš to kilo vaidai ir net muštynės. Tai iškalbingai paliūdija Shamokino, Shenandoah ir Plymoutho pavyzdziai, kurie trumpai paminėti kolonijų aprašymuose. Visur lietuviai pralaimėjo, tačiau Hazletone ir Freelande savo pačių išprovokuotas muštynes prakišo lenkai.
Buvo ir tokių vietų, kur lenkai trukdė lietuviškų parapijų steigimąsi. Bet buvo ir tokių faktų, kad lenkai, kai jų skaičius padaugėjo, patys ramiai pasitraukė ir, nereikalaudami jokio atpildo, steigėsi savo parapijas.
Tas pat buvo ir su lietuviais, kurie iš pradžių būdavo prisidėję prie lenkų ar kitataučių veikiančios parapijos. Kai vėliau steigėsi lietuviškos, dalis lietuvių ten pasilikdavo, ypač tokių, kurie buvo sudarę mišrias šeimas.
Lietuviškų parapijų įsteigimo laikas ne visur pasisekė nustatyti tiksliai, nes trūksta tiesioginių šaltinių. Tam reikalui naudotasi Jr. Jono, kun. Antano Miluko ir kun. Simano Draugelio 1929 m. surinktais duomenimis. Kai kur vieną kitą datą pavyko patikslinti iš laikraščių ir iš sukaktuvinių parapijų leidinių.
Nuorodos, šaltiniai
- * Amerikos lietuvių istorija. Redagavo dr. Antanas Kučas. - Išleido Juozas Kapočius, Boston, 1971. - 640 p./140 p.
- JAV_lietuvių_parapijos_20_šimtmetyje