Jelena Averjanova-Gasiniauskienė

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Jelena Gasiniauskienė

    (Averjanova)

    LG Jelena Averjanova.jpg

    Gimė 1970 m. sausio 17 d. (54 m.)
    Pakruojo rajone, Linkuvoje

    Išsilavinimas 1988 m. Linkuvos gimnazija


    Jelena Averjanova-Gasiniauskienė (g. 1970 m. sausio 17 d. Linkuvoje)

    Gyvenimo kelias

    Tėtis – Svetazaras Averjanovas (1938 m.), tekintojas-suvirintojas,

    Mama – Genovaitė-Nina Averjanova (Skaisgiraitytė) (1945 m.), valytoja,

    Seserys :

    Milda Stumbryte-Jarašūnienė (1962 m.),

    Daina Stumbrytė-Lengvenienė (1966 m.),

    Svetlana Averjanova-Radavičienė (1968 m.),

    Maja Averjanova-Lipickienė (1974 m.)

    Jelenos sūnūs: Arnoldas Gasiniauskas (g. 1990 m.) dirba Parketo gamyboje, Ernestas Gasiniauskas (g. 1999 m.) mokosi Žeimelio ŽŪM, statybininkas-apdailininkas.

    Jelena baigė Linkuvos gimnaziją. 12 metų dirbo Linkuvos sūrių ceche, Šiaulių pienas. 2 metus dirbo Kalpoku bendrovėje melžėja. 4 metus pardavėja parduotuvėse „Kanrugė“ ir „Aibė“.

    Pasakos

    Kada pabunda vėjas

    Ar kada buvai pabudęs ankščiau už aušrą, ankščiau už vėją? Ne? Tai aš tau papasakosiu kaip bunda vėjas. Kai ryto saulė pirmais spinduliais nudažo padangę, kai tirštas rūkas susikaupia virs tvenkinio, kai žolę paruošia skaidri rasa pabunda užsimiegojęs vėjas.

    Jis lėtai šliaužia šlapia žole, sujudina rasą ir ji krenta nuo žalio smilgos lapo ir sudužta į ištroškusią žemę. Nusliuogia į sodą, apglėbia gelsvą avilį ir pažadina darbščias biteles. Įsliuogia į seną liepą, sujudina prasiskleidusius žiedus ir ore pasklinda saldus medaus kvapas. Pro šuns būdą, už namo, per geltonų javų lauką link tolumoje stūksančio miško. Pralekia medžių viršūnėmis, pažadina mažus paukštelius ir po pievas išnešioja skardžia vyturio giesmę.

    Pasišokinėdamas pasiekia gilų dangaus mėlį ir išblaško baltas dangaus aveles – debesis. Taip pabunda gaivus ryto vėjas, ore paskleistamas gausybę kvapų, garsų ir paslapčių.


    Kalija

    Kažkur ne čia, kažkur toli, vieno miško pakrašty gyveno seserų pulkelis. Visų vardai buvo vienodi - Kalija. Visos jos labai mėgo nubėgti išsimaudyti į netoli esanti ežerą.

    Mergaitės buvo ne šiaip paprastos, jos galėdavo suprasti paukščių, drugelių, laumžirgių, žuvų kalbas.

    Kas rytą jas pažadindavo skardi vyturio giesmė. Vos tik pakildavo saulė, kartu su ja į dangų pakildavo mažas paukštelis ir imdavo žadinti seseris, kad šios pabustų ir džiaugtųsi nauja diena bei saulės šiluma kaip ir jis. Basnirčios jos bėgdavo prie ežero atsigaivinti, pasisveikinti su saule ir sužinoti naujų istorijų.

    Jauniausioji Kalija užsibūdavo pasikalbėti su žuvimis apie tai, kas dedasi ežero gelmėse, apie ikrus ir mailių. Ir, rodos, viskas būtų be galo gražu, jei ne vienas nutikimas.

    Tame ežere gyveno valdovas Mauras, kuriam labai patiko jauniausioji Kalija. Karta jis įsidrąsino ir, sužydėjęs vandenyje, prabilo apie savo jausmus gražuolei:

    -Ateik gyventi pas mane, busi ežero valdove.

    Bet Kalija tik išsigando pamačiusi Maurą ir pabėgo.

    Įširdęs ežero valdovas sumąstė klastą, kaip prisivilioti ir pasigauti gražuolę Kaliją.

    Diena ėjo vakarop. Saulė palengva leidosi už miško ir tik medžių šakų properšoje prasprūdę spinduliai raibuliavo ramiame ežero paviršiuje. Seserys po dienos darbų susirinko prie ežero nusiprausti. Jauniausioji gražuolė, nieko neįtardama, kaip visada užtruko. Ji prausė veidą, mėgavosi vandens vėsa ir šnekučiavosi su žuvele. Ji net nepastebėjo besiartinančio Mauro. Pasalūnas valdovas pamažu sėlino prie Kalijos vis pasislėpdamas tarp meldų, kad nesujudintu vandens, vis prisidengdamas žaliais dumbliais. Kalija užsišnekėjo ir jo nepastebėjo. Tuo pasinaudojęs ežero valdovas įtraukė ją į pačią ežero gelmę. Dar ilgai seserys ieškojo jaunėlės. Klausinėjo paukščių, drugelių, laumžirgių. Bet niekas apie ją nežinojo, niekas jos nematė. Nusiminusios seserys grįžo namo. Bet kasdien vis ateidavo prie ežero tikėdamos, kad vieną dieną jų sesuo atsiras. Kalija vandens karalystėje visko bijojo. Ją guodė tik margažvynės žuvelės. Jos aprodė visą Mauro karalystę. Čia buvo gražu, žalia, visai kaip ten, miške. Tik labai truko saulės šilumos. Žuvys pasakojo, kad ten, aukštai, virš dumblių, šilta ir šviesu. Kad saulės zuikučiai žaidžia vandens raibuliuose. Kalija troško vėl išvysti saulę, džiaugtis plaštakių istorijomis ir laumžirgių juokeliais.

    Kai Mauras nematydavo, ji kas kart stiebdavosi, tempdavosi į viršų. Ir taip kasdien. Prabėgo daug dienų. Kalija sustiprėjo, pasidarė drąsesnė ir nusprendė, kad ir kas nutiktų, ji pakils į šviesą ir vėl pamatys saulę. Ir vieną dieną tai įvyko.

    Buvo graži diena. Mauras apžiūrinėjo savo karalystę ir net nenutuokė, kad Kalija pasikeitė. Jo gražuolė iš visų jėgų stiebėsi aukštyn į šviesą. Aplink ją plaukiojo margažvynės žuvelės ir ragino nepasiduoti. Įveikusi dumblius, ji iškilo virš vandens ir... pražydo. Jos žiedas buvo baltut baltutėlis. Žiedas Lelijos.

    Ir iki šiol dienomis mus džiugina Lelija, o naktims ji panyra į gelmes pas ežero valdovą Maurą.


    Jūs paklausite:

    -O jei Kaliją būtų pamilęs vėjas?

    Atsakau:

    -Toli toli ji būtų pražydusi Lotosu...

    Rašinėliai

    Ji lakiojo man prieš akis, vis norėdama atkreipti dėmesį. Pakėliau galvą, ištiesiau ranką. Mažutė nutūpė ant mano žemėto delno ir ropinėjo po jį tarsi ko ieškodama. Varčiau delną, o ji vis ropojo ir ropojo. Nusišypsojau ir tariau:

    - Boružėle, motinėle

    Lėk pas savo vaikužėlius...

    Boružė išskleidė sparnus ir, tarsi kažką prisiminus, nuskrido.

    O aš ir toliau darbavausi gėlynę.

    ........................

    Pabundu, nes telefone užgrojo vandens čiurlenimą primenanti muzika - žadintuvas. Pataluose taip šilta ir jauku, kad nesinori keltis. Dar guliu lovoj, o už lango saulės nusviestos medžių viršūnės žada gražią dieną. Sužydo blindės kačiukai. Bet yra vienas žodis - reikia. Jau 7 val. ryto, tad mamytei reikia keltis, ruošti pusrytėlį ir žadinti miegaliuką, išleisti jį į mokyklą.

    Vien vaizdas už lango suteikia gerą nuotaiką ir keliesi, ir eini, ir darai. O darbai tiesiog tirpsta rankose. Vėl sugrįžtu prie žydinčios blindės pasiklausyti dūzgiančių bitelių. Jos renka žiedadulkes, iš kurių keps bičių duonelę.

    .......................

    Ar pastebėjai šiandien rytą. Šerkšnota žolę po langais. Ar tu girdėjai paukščio giesmę, kai miesto alėja ėjai. Ar pastebėjai debesėlį, jis plaukė mėlynam danguj. Ar pastebėjai draugo šypsnį kai sutikai. Ar tu matei kaip greitai bėga laikas, kai diena pilna darbų. Ar pastebėjai - paūgėjo medelis prie tavų namų. Ar pastebėjai - žydi gėlės ne vien vitrinoj bet ir žolėj. Ar pastebėjai kaip atėjo prie slenksčio vakaras vėlai...

    ...................

    Vakar buvau miške. Neapsakomas jausmas apima pabuvus pavasariniam miške. Tokia tyla, tokia ramybė. Po kojomis mirga mėlynos žibuoklių akys. Galveles kelia purienos, vištapienės. Pro rudus išdžiuvusius lapus lenda pirmi nevalgomi grybai, panašūs į taureles. Miške sausa, todėl gali drąsiai vaikščioti ir nebijoti sušlapti kojų.

    Prisikasiau keletą kelmelių žibuoklių. Juos pasisodinsiu prie daržo krūmelių, kad grižus namo mane pasitiktų mėlynos žibuoklių akys.

    ........................

    Ar kada buvai pabudęs ankščiau už aušrą, ankščiau už vėją?

    Ne? Tai aš tau papasakosiu kaip bunda vėjas.

    Kai ryto saulė pirmais spinduliais nudažo padangę, kai tirštas rūkas susikaupia virs tvenkinio, kai žolę paruošia skaidri rasa pabunda užsimiegojęs vėjas.

    Jis lėtai šliaužia šlapia žole, sujudina rasą ir ji krenta nuo žalio smilgos lapo ir sudužta į ištroškusią žemę. Nusliuogia į sodą, apglėbia gelsvą avilį ir pažadina darbščias biteles. Įsliuogia į seną liepą, sujudina prasiskleidusius žiedus ir ore pasklinda saldus medaus kvapas. Pro šuns būdą, už namo, per geltonų javų lauką link tolumoje stunksančio miško.

    Pralekia medžių viršūnėmis, pažadina mažus paukštelius ir po pievas išnešioja skardžia vyturio giesmę.

    Pasišokinėdamas pasiekia gilų dangaus mėlį ir išblaško baltas dangaus aveles – debesis.

    Taip pabunda gaivus ryto vėjas, ore paskleistamas gausybę kvapų, garsų ir paslapčių.

    ..............................

    Aš stoviu smėlėtoje pakrantėje. Mano kojas laižo šiltas melsvai žalias jūros vanduo. Žingsnis po žingsnio ir aš pasineriu į paslaptingą nežinomą pasaulį. Mane gaubia tyla, kurios ramybę sudrumsčia tik mano pačios gilus kvėpavimas. Maži oro purslai, išsiveržę iš mano burnos, lyg mažos medūzos pasklinda aplink mane. Nuostabus povandeninis pasaulis keri iki pat širdies gelmių. Pro šalį lyg vandenų sargyba praplaukia metališkai pilkos žuvys. Laikas čia visai kitoks. Nepastebi kaip jis prabėga. Juk turiu kažkada grįžti į ten, iš kur atėjusi. Nuostabus tas paslaptingas povandeninis pasaulis.

    ..............................

    Šalta. Man Šalta. Ar jauti kaip stingsta mano siela? Šalta. Gal apkabink, priglausk. Taip norisi trupučio šilumos. Šalta, kažkur viduj ir iki pirštu galiuku. Tik tavo rankų šiluma sušildys mane iki pat širdies. Apkabink mane, prašau...

    ........................


    Šaukiu, šaukiu savy.
    Tu paklausyk, ar tu girdi?
    Nors lupos nejuda visai,
    Aš užkimau,
    Nebežinau, kaip pasakyti tau,
    Ką aš jaučiu, kaip skauda man.
    Užstringa žodis nebūty...
    Tu nueini, tu negirdi...
    O ar girdėjai bent kada?

    ...........................

    Kai nutyla dienos triukšmas, kai nuovargis užmiega po suolu, kai veidą papuošia šypsena, kai vaikai suminga, kai pateka mėnulis - sustingsta rasos, nurimsta vejas, pakloti patalai, susitaiko žmonės...

    ...................

    Ruduo

    O aš netikiu, tikrai netikiu, kad tau nepatinka ruduo. Aš juo per daug nesižaviu, bet tu... Tau šis metas tinkamiausias atostogoms. Tu visa galva pasineri į namų buitį, turi daug laisvo laiko sau, savo sumanymams.

    O man tai ilgesio metas kvepiantis obuoliais ir chrizantemom, ilgi vakarai stovint prie lango ir stebint pilką, liūdną pavargusį lietų.

    Tik rudens pradžia dar žavi, kai medžiai pakeičia sodria žalią apdarą į žaismingą spalvų gamą. Tai paskutines rudens spalvos, kurias pakeis pilkuma. Pasivaikščiojimai parke, kai po kojomis šiugžda nukritę lapai. Ar kada susimastei, kokias paslapties jie nusineša į užmiestį.

    Kodėl degina lapus? Dabar prisiminiau viena rusiška daina apie rudenį. Bandysiu parašyti lietuviškai.

    Vėl uždegė laužus ruduo iš tų lapų, kurie daug kartu slėpė mus.

    Gėda deginti lapus, vien todėl kad kažkas nustojęs mylėti, nori viską pamiršti.

    Dar ruduo man nepatinka, nes išskrenda paukščiai, o aš lieku čia ilgus tris mėnesius laukti pavasario. Labiausiai širdį suspaudžia, kai girdžiu klyksmą išskrendančiu gervių. Tada ir man norisi ištiesti rankas, įsibėgėti ir pakilti į dangų, nuskristi kartu su jomis. Bet... gimęs vaikščioti niekada neskraidys, be to aš bijau aukščio.

    Nežinau ką gero dar galiu pasakyti apie rudenį. O gal tu man apie tai papasakosi...

    .......................

    Vasara

    Eime kartu pasitikti aušros. Atsikeli anksti anksti ryte, kai visi dar miega. Basomis kojomis išeini į kiemą, o už kiemo pieva. Žengi per šiltą žemę, o žolė kutena kojas. Jauti jos vėsą. Stovi, žiuri į rytus ir lauki. Lauki kada gi ji pabus. Saules dar nėra, o dangaus pakraščiai ima rausvėti. Spalvos susilieja ir jų gama tokia įvairi. Dangus žydras, o nuo saulės spinduliu debesys nusidažo rausva, oranžine, purpurine spalvomis. Štai pažiūrėk, vos vos išlindo jos kraštelis. Vėsa nuo kojų galiukų pakyla iki pat galvos lengvu šiurpuliuku. Iškrenta rasa. Pieva pilna nakties perlų. Rodos, ištiesi ranką ir viskas suspingsi. Bet lašas nučiuožia lapu žemyn ir sudužęs į suskerdėjusią žemę susigeria prie pat šaknų. Nenuleisk žvilgsnio. Tuoj tuoj ji atitrauks nuo žemės ir šoktels į dangų.

    Jauti, vejas lyg pavargęs šuo, jau laižo tu kojas. Jis sujudina smilgą, ramunes žiedą, dobilą, nusliuogia į sodą ir žadina medžius, paukščius. Jaučiu didelę pabudimo jėgą. Kažkur užgieda ką tik pabudęs gaidys, amteli užsimiegojęs šuo - prasideda gyvenimas.

    Jau ir nebe taip vėsu. Pažvelgi į tolumą. Horizonte sodri miškų žaluma susilieja su dangaus mėliu, o dar aukščiau iki baltumo kaitri saulė. Apsigręži ir grįžti per sodą į kiemą.

    Ne, tu tikrai neatsispirsi pagundai. Pasilenki ir nuskini prisirpusia braškę. Įsidedi į burną ir liežuviu sutraiško į gomurį. Saldžiarūgščios sultys ištrykšta po burną. Iš malonumo net prisimerki. Pabudimo paslaptis atskleista. Ryt jau atostogos. Juk vasara. Žinoma, kokios gi atostogos be maudynių, poilsio.

    Žinai, dar noriu pasiūlyti palydėti saulę, kaip po dienos darbų ji leisis poilsio. Ar sutiksi, juk vasara.

    .............................

    Pavasaris

    Na jau, na jau, tik nesakykit kad jums nepatinka pavasaris. Šlapia, drėgna, purvas. Visa tai niekai.

    Tik pažvelk aukštyn, pakelk galva į dangų. Ar matai!? Kokia skaisti saule geriasi į tavo odą, sušildydama net širdį. Geriu ją kaip vandenį, kaip gyvybes šaltinį. Tas svaigus dangus ir kvepiantis oras. Tikiuosi girdėjai zylių meiles giesmę. Jos galėčiau klausytis ir klausytis. Ji nuostabesnė už pačią gražiausią dainą.

    Tai pabudimo, atjaunėjimo metas. Gimsta gamta, jausmai, norai.

    Ar kada matei kaip sprogsta karklo katinėlis. Juk tai toks grožis. Ant stogu nutįsę varvekliai lašina tirpstantį sniegą, kuris skaidriais upeliais gurgiana gatvėmis.

    Pavasarį pražysta mano mėgstamiausias gėles tulpes. Jos tokios sodrios ir kartu tokios trapios. Jei žmogus man dovanoja tulpes, žinau, kad jis man dėmesingas.

    O sodai. Jie tokia svaigiai gaivūs. Balti, balti lyg ką tik praūžusi pūga.

    O nuostabiausia - rytais gerti kava po žydinčiom vyšniom, kur prasiskleidusiuose narcizuose dūzgia bitelės. Jos primena, kad pats laikas ir mums pabusti iš žiemos melancholijos bei imtis darbų.

    Ak tas meiles metas, pavasaris. Aš jį myliu.

    ............................

    Sėdžiu virtuvėj prie stalo, o stalas prie lango, o už lango lietus. Krisdami lietaus lašai sudužta į langų stiklą. Visas stiklas lyg žemėlapis išvagotas upėmis. Jų tiek daug, kad susiliejusios primena didelę balą. Stiklo vietos, kuriomis neteka lietaus lašai, tarsi salos.

    O taip užsisvajojus galima sukurti netgi istoriją ar pasaką...

    ................................

    Papartis

    To jau niekas nepamena, bet per daug lupu praėjusi istorija byloja, kad tai vyko visa ko pradžioje.

    Žalioji Gamta sugalvoja gausybe augalų ir jiems dalino žiedus. Kiekvienam augalui vis skirtingą. Kam mažesnį, kam didesnį, kam margą, kam vienspalvį. Išdalinusi žiedus, prisakė augalams saugoti juos, nes tai jų ateitis. Žiedais vilioti vabalus, kad paskui galėtų auginti sėklas ir taip pratęsti augalų gyvenimą.

    Į žiedų dalinimą vėlavo tik papartis. Atėjo paskutinis ir Gamtai reikėjo jau paieškoti žiedo paparčiui. Išrinko jam patį gražiausią. Papartis labai puikavosi savo žiedu ir augo aukščiau už kitų augalų, užgoždamas jiems šviesą. O juk be šviesos bet koks augalėlis nykdavo. Pasiskundė augalai Gamtai, kad papartis jiems užstoja saulę. Senolė buvo nepatenkinta paparčio puikybė ir iš padebesių papartį nuleido ant žemės.

    Įsižeidęs papartis ir ant žemės būdamas kerojo kuo plačiau, kad jo žiedas būtų labiausiai matomas.

    Pavargo augalai ir vėl ėmė skųstis Gamtai dėl paparčio. Ne juokais supykusi Gamta atėmė iš paparčio žiedą už puikybę, o sėklas jo pavertė sporomis ir paslėpė po lapais.

    Bet ir šiais laikais yra tikinčių, kad papartis žydi. Žydi vieną naktį metuose, pačią trumpiausią naktį. Ir kad tas žiedas yra nepaprasto grožio ir stebuklingų galių.

    ...............................

    Stoviu prie apšerkšnyto lango, o už jo pilkas dangus. Toks slegiantis ir kartu lengvas. O iš dangaus krenta baltos vanilines snaigės... Ir patikėkit, brangieji, jus nesurasit dviejų vienodų. Pūkuotos, kampuotos, paprastos ir sudėtingos - visos jos panašios į žmonės. Mes irgi unikaliai skirtingi...

    Stoviu, šypsausi, prisimenu vaikystę. Kai su seserimi virtuves spintelėse ieškodavom mamos paslėpto vanilinio cukraus. O radusios, paslapčia sulaižydavom lyg baltas vanilinės snaiges...

    Vakarėja, žemę apgaubia tonine naktis. Dangus vis dar toks pat - slegiančiai lengvas. Už lango vis pasisūpuodamos krenta baltos vanilines snaiges. Jos užkloja juodą sušalusią žemę. Žėruodamos gatvės žibinto šviesoje jos primena vaikystėje mintinai išmoktą „Senelės pasaką".

    .............................

    Tyli naktis! Tikrai žinau, kad tylių naktų nebūna. Nori pasiklausyti? Pabusk vidury nakties ir pasiklausyk. Ką girdi? Esi mieguistas ir nesupranti kur melas kur tiesa. Girdi - ant sienos nepavargdamas sekundes skaičiuoja senas laikrodis. Kažkur už spintos krebžda maža šeimininkiška pelė. Už lango dainuoja vejas vynuoges šaka į langą belsdamas taktą. Tau dar maža garsų? Išeik iš mieguistų namų. Tau į delnus nusileis toninė naktis. Apgaubs garsų palete. Medžių lapų šlamėjimas, rasotos žolės šnarėjimas, pabudusio paukščio tarškėjimas, dangų skrodžiančio lėktuvo burzgėjimas, vandens teškenimas, pabudusio paukščio tarškėjimas, tolumoje šuns amsėjimas... Pečius apglėbia maloni nakties vėsa. Krūtinė prisipildo gaivos pilno žiogų simfonijos oro ir taip norisi grįžti į šiltą minkštą patalą... Telanko jus spalvoti sapnai!

    ...........................

    Vėl uždegė ruduo laužus iš lapų tų, kur slėpė mus tiek daug dienų. Gėda bausti rudeninius lapus, jei pavargęs mylėt, kažkas sugalvojo viską pamiršt. Bet vis tiek deginam lapus, kaip atsisveikinimą su meile, mes viską paleidžiam dūmais, nes medžių lapai girdėjo ištartus žodžius...

    ........................

    Vakare iš juostančio dangaus į rudenine žemę nusileido pilkas debesėlis. Apgaubė visą miestelį - namus, medžius, bokštus... Įžengiau į pieno tirštumo rūką ir pasijutau lyg ežiukas. Net gatvių žibintai pro rūką į gatvę metė vos blankią švieselę.

    Ant medžiu rinkosi drėgmė ir dideliais lašais nukritusi sudužtą į šlapią, nusėta nykstančiais lapais, šaligatvį. Namo ėjau neskubėdama, lyg kokioje pasakoje. O ir paskubėti negalėjau, nes buvo sunku kvėpuoti rudenišku, drėgme permirkusiu oru. Tik grįžusi namo įkvėpiau pilna krūtine šilto, jaukaus namu kvapo... Ramaus jums vakaro ir spalvotų sapnų...

    .......................................

    Ši vakar jis mane palydėjo. Užrakinau parduotuvę, o jis jau laukė manęs. Ėjom gatve šalia vienas kito, neskubėdami. Jis buvo tylus ir abejingas. Bet man vis tiek buvo jauku ir gera. Nekalbinau jo, vis tiek nieko nebūtų atsakęs. Šalia jo jaučiausi saugi, net žibintuvėlio nejungiau. Palydėjo iki pat namų durų ir tokiu pačiu lėtu žingsniu nuėjo tolyn. O aš jam net nepadėkojau. Tikiuosi rytoj ir vėl mane lydės... mėnulio pilnatis...

    ..........................................

    Mylėkit lietų, labai prašau.
    Jis nėra liūdnas.
    Lietus pilnas gyvybes, garsų ir kvapų.
    Kaip gera klausyti, kai į langą barbena lietaus lašiukai.
    Sudužę čiuožia stiklu žemyn išmargindami langą ilgais upeliukais.
    Po lietaus dangus būna dar skaidresnis, gilesnis.
    Jis dangų papuošia begalinė vaivorykštė.
    O kvapas... kvėpi į save, trauki ir, rodos, jo vis ne gana, net galva svaigsta.
    Lietus nuplauna dulkes ir pagirdo žemę, kurioje drėgmės laukia maža sėklelė.
    Mylėkit lietų, labai prašau.

    .................................................


    O rudenį jis pasikeitė. Vasarą jis buvo labiau laukiamas, labiau geidžiamas nei dabar. Ir nuotaika kitokia buvo - linksmesnė. Dabar jis pasikeitė. Pasidarė labiau erzinantis, irzlus, monotoniškas ir nuobodus. Nebėra jo polėkio, smagumo, džiugesio. Bet ir prie pasikeitusio pripranti, nors sukelia melancholiją.

    Ir dabar jo verkšlenimo ašaros upeliais vinguriuoja lango stiklu.

    Ech, tas rudeninis lietus...

    ........................................

    Jis prisėlino man už nugaros. Apkabino per pečius. Prisiglaudė, kaip mažas vaikas. Pamažu paėmė už rankų, o pats klestelėjo man ant kelių. Jis toks malonus, atpalaiduojantis, tiesiog migdantis. Sėdi ant kelių ir neleidžia atsistoti. O juk reikia kaip nors pasiekti lovą ir kartu palįsti po antklode. Ak tas mano nuovargio tingulys...

    ...................

    - Ir ko gi jūs, ašarėlės, riedate?
    - Todėl, kad širdelę spaudžia.
    - Širdele, ir kas gi tave spaudžia?
    - Nerimas spaudžia.
    - Ko gi, nerime, širdelę spaudi?
    - Todėl, kad dėl brangaus žmogaus neramu.
    - Tai ko gi taip neramu?
    - Todėl, kad į tolimą kraštą išvyko...

    ...........................

    Kur nubėgo diena per nupjautus laukus, basa nesušlapusi kojų rasoj... Jau užgrojo žiogai, ilgesingai graudžiai vis viliodami rūką į pievas... Vėjas blaško pilkus debesis, purena patalus - eis saulelė ilsėtis, miegoti...

    ....................................

    Tu neskubėk užverti lango, uždaryti durų. Tu neskubėk savęs paslėpti namuose. Geriau saulei besileidžiant išeik pasitikti nakties ir pažinti jos paslaptis. Kada pievas nubarsto rasa, kada rūkas pakyla aukščiau už žolę, kada jauti žemės gyvą alsavimą. Tai nuostabus potyris, pripildantis tave naujo pažinimo, naujų jausmų, naujų geidulių. Žinai, kad esi dalis tos gyvybės, kuri tave supa...

    ................................

    O po lietaus vakaras toks šiltas, be vėjo. Ėjau iš darbo neskubėdama. Oras kvepėjo šlapia žeme. Medžių lapijoj mirgėjo lietaus lašiukų likučiai. Gatvėse telkšojo šiltos balos. Koja už kojos parpėdinau namo pasakyti jums, kad šiandien man diena buvo prasminga. Esu laiminga moteris...

    ........................................

    Rytas. Pabudau anksčiau nei reikėjo. Pagulėjau, pamąsčiau ir atsikėliau. Ką jau čia beprigulėsi. Kaip visada pažadinau spintą lengvu girgždesiu ir ilgai rinkausi, ką čia šiandien apsirengus. Virtuvėje jau spragtelėjo užviręs arbatinukas. Užsiplikiau žalios arbatos. Kol pritrauks, užsukau į vonią, nusiprausiau, pažvelgiau į veidrodį - juk reikia nusipiešti veidą.

    Papusryčiavus patikrinau piniginės turinį. Likutis mažokas, bet šiandien užteks. Apsigaubiau skraiste ir išėjau iš namų, palikdama miegančius namiškius.

    Gatvėje nė gyvos dvasios. Tikras sekmadienis. Visi dar miega. Tylu, ramu. Nuo ryto rasos sidabru spindi trumpai nupjauta žolė. Tvenkinyje žalsvai melsvas vanduo lygus kaip veidrodis - nei bangelės, nei raibuliukų. Jame atsispindi dangaus mėlis, pakrantės žolė ir... rudas katinas, sėlinantis į medžioklę.

    Mane pralenkia sena moteriškė, važiuojanti dviračiu. Palengva mindama įveikia įkalnę. Aš nesulauksiu tokio amžiaus - pagalvojau. O jei ir sulauksiu, vargu ar turėsiu sveikatos važiuoti dviračiu.

    Prieinu namą, iš kurio moteris juodais rūbais išneša vazonėliuose susodintas begonijas. Neseniai mirė jos motina. Jau greit mėnuo. Tikriausiai gėlės skirtos kapui apsodinti.

    Turgelyje šiandien tuščia.... Pro gėlių „drugelį“ ir aš jau darbe. Atrakinu duris, išjungiu signalizaciją, susiskaičiuoju kasą, užsipildau žurnalus... Atveriu duris...

    Laba diena...

    Geros jums dienos...

    Gyvenimas tęsiasi, brangieji ....

    ..............................................

    Vakaras. Jūs nepatikėsit, bet jis ne toks, koks buvo vakar, ar prieš kelias dienas. Kodėl? O gi todėl, kad šįvakar buvau pievose, kur gulėjo neseniai nupjauta žolė, baigianti džiūti į sausą šieną. Oras kvepėjo, svaigau nuo nupjautos žolės kvapo. Vakaruos jau raudonavo saulė. Basas kojas kuteno be slėptuvės likę vabalėliai. Tuoj iškris rasa, kurią su dideliu troškuliu sugers žemė. Kaip nuostabu braidžioti po tokią begalinę pievą. Tolumoje stūkso miškas, savyje priglaudęs medžių paslaptis. Darosi vėsu. Tik nuo įkaitusios žemės šiluma per basas kojas užlieja visą kūną...

    .................................................

    O vakaras atneš delnuos skaidrią rasą ir išbarstys po smaragdines pievas, melsvus ežerus užklos sidabrine miglų skara. Žaliuose medžiuose giedos pilka lakštingala. Už atviro lango kvepės gelsvi irisai...

    ......................

    Atleisk. Į vidų nesikviesiu. Ir nereikia verkti, ašaros čia nepadės. Tu kaip visada šaltas ir abejingas. Aš stovėsiu prie lango ir klausysiu tavo monotoniško pamokslo. Gali bartis, vis tiek tu man nemielas. Norėčiau, kad tu išeitum... Suprask, kad dabar tavęs aš nenoriu, man nereikia tavęs tokio atšiauraus. Palauksiu kol pasikeisi... Tada aš pati pas tave ateisiu ir džiaugsiuosi kiekvienu tavo prisilietimu... Lietau, nustok lijęs...

    ..........................................

    Nuovargis mane pakėlė nuo žemės. Paėmė už rankos ir parvedė namo. Nuprausė veidą, rankas, numazgojo kojas. Paruošė kavos, pasodino į krėslą ir liepė ilsėtis...

    ........................

    Aš prašiau jėgų... O gyvenimas davė man sunkumų, kad padarytų mane stipria. Aš prašiau išminties... O gyvenimas davė man problemų, kad jas išspręsčiau. Aš prašiau turtų... O gyvenimas davė man protą ir rankas, kad galėčiau dirbti. Aš prašiau išmokyti mane skristi... O gyvenimas davė man kliūtis, kad aš jas įveikčiau. Aš prašiau meilės... O gyvenimas davė man žmones, kuriems aš galėjau padėti jų varguose. Aš prašiau gerovės... O gyvenimas davė man galimybes ir šansus. .................

    Kai sidabrinis vakaras pabels į langą, aš sėdėsiu virtuvėje ir lauksiu tavęs. Žinau, tu ateisi gaivus ir vėsinantis, pilnas gyvybės. Stovėsi už lango ir ilgai belsi į palangės skardą. Tavo ašaros kris ir duš į langų stiklą, palikdamos vingiuotas lyg gyvatukas šlapias žymes. O aš tyliai šypsosiuosi gerdama mėtų arbatą ir širdyje dėkosiu, kad tu atėjai.

    ....................................

    Visą dieną pūtęs vėjas pavargo, išsikvėpė, nurimo. Saulė greit pasislėpė už pastatų. Tik jos padebesių atšvaistai teikė šiokią tokią blankią šviesą. Atvėsęs oras buvo gaivus ir tyras.

    Sėdėjome prie namo laiptelių ant suolelio ir dalinomės dienos įspūdžiais. Nieks nelaukė šių mokslo metų - nei vaikai, nei mokytojai. Bus sunku ir tėvams.

    Ant žolės iškrito rasa ir oras pakvipo žole, visai kaip pavasarį po lietaus.

    Kojoms pasidarė šalta, tad nutariau pamažu slinkti į kambarį ir ruoštis rytojaus dienai.

    Šaltiniai

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 114% (+31880-3992=27888 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 0% (+36-0=36 wiki spaudos ženklai).