Jiesia

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie Kauno miesto teritoriją žr. Jiesia (Kaunas).
Jiesia
Jiesios žemupys
Jiesios žemupys
Ilgis 62 km
Baseino plotas 473,7 km²
Vidutinis debitas 2,99 m³/s
Ištakos Amalvos pelkė
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuva
Jiesios ir Nemuno santaka

Jiesia – upė vidurio Lietuvoje (Prienų, Kauno raj. ir Kaune); Nemuno kairysis intakas, kurio ilgis 68 km. Upė išteka iš Amalvos pelkių[1], teka į šiaurės rytus, visų pirma teka per Varnabūdės mišką, po to pro Šilavotą ir vėliau per Klebiško mišką ir galiausiai pro Išlaužą bei Rokus, prie Kauno, ties Jiesios piliakalniu įteka į Nemuną[2] (214 km nuo jo žiočių).

Upė turi 16 trumpų intakų, ilgiausi – Šventupė, Girmuonis, Šlapakšna ir Vyčius, Sąnaša. Salpos plotis 60 – 100 m. Slėnio plotis vidurupyje 130–150 m, žemupyje – iki 800 m. Vidurupio ir žemupio slėnio šlaitai statūs, 30 – 60 m aukščio. Potvyniai trumpi, staigūs, būna ne tik pavasarį, bet ir žiemą. Pakrantėse gausu lapuočių miškų, įvairaus dydžio akmenų bei vietose bebrų užtvankų. Jiesia ties Pajiesiu patvenkta 65 ha ploto tvenkiniu[3]. Upės žemupio dalis įeina į Jiesios draustinį.

Jiesioje žvejojami karosai, šapalai, aukšliai bei kartais lydekos. Būriai nėgių gaudomi tiesiog rankomis. Taip pat kiekvieną pavasarį Jiesios upė ties žiotimis sustumia krūvas išvartų, kelmų, sugriūvusių nuo molingųjų skardžių, po kurių sąnašomis dažnai veisiasi ilgaūsiai šamai.

Netoli Pajiesio kaimelio upės atodangoje galima pamatyti aleurito, priesmėlio, molio nuosėdų. Lietaus vanduo išplovė lengvesnius grunto sluoksnius, todėl dalis atodangų įgavo savitus kontūrus.

Jiesia tinkama vandens sportui, jos vagų keliais organizuojami įvairūs turistiniai žygiai[4].

Istorija

Jiesia (Jusse) minima XIV a. kryžiuočių kelių aprašymuose[5].

Šaltiniai

  1. Pagal „Žaliuosius turistus“ (zaliejituristai.lt)
  2. Pagal Maps.lt
  3. Jiesia. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 119 psl.
  4. Pagal http://vikingai.aiva.lt/
  5. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 433 psl.


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: