Jokūbavo dvaras

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Dvaro parko fragmentas: čia pastatytas paminklas prezidentui A. Stulginskiui

Jokūbavo dvaras buvo Jokūbave.

Istorija

Dvarą XVIII a. apie 1780 m. įkūrė Jokūbas Nagurskis, Kartenos ir Mišučių dvarų savininkas. Jo vardu gyvenvietė ir pavadinta. Tuo metu tai buvo Mišučių dvaro palivarkas, dvaro ūkinis padalinys.

XIX a. Jokūbavas atiteko dvarininkams Parčevskiams. Iš jų sumaniu ūkininkavimu XIX a. II pusėje garsėjo Konstantinas Parčevskis, kuris be tradicinės šiam kraštui grūdininkystės plačiai vystė paukštininkystę ir veislinę gyvulininkystę.[1] Į tėvą lygiavosi sūnus Vincentas Parčevskis, kuris nuomavo Lapių ir Gargždų dvarus.[2] Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį Parčevskiai evakavosi į Rusiją, o dvare 1915-1918 m. šeimininkavo Oberosto Lietuvos srities Kretingos apskrities karinės valdžios viršininko skiriami vietininkai.

1926 m. pravesta žemės reforma, kurios metu išparceliuotas dvaras, o bažnytkaimis išskirstytas į vienkieminius ūkius. Dalis dvaro žemių priskirta Petrikaičių kaimui, o kita pavadinta Suktinių kaimu ir išdalinta Lietuvos kariuomenės kariams savanoriams ir dvaro kumečiams.[3] Parčevskiams likusią dvaro sodybą 1926 m. nusipirko Lietuvos valstybės ir politikos veikėjas, buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

1945 m. Jokūbavo dvaro žemėse pradėjo veikti Kretingos tarybinio ūkio padalinys. 1950 m. vietoje tarybinio ūkio padalinio įsteigtas Jokūbavo kolūkis, kurio administracija įsikūrė dvaro rūmuose.

Suniokotoje dvaro teritorijoje Klaipėdos Aukuro draugijos rūpesčiu 1991 m. rugsėjo 29 d. pastatytas paminklas Lietuvos prezidentui Aleksandrui Stulginskio (architektas Edmundas Giedrimas, skulptorius Motiejus Narbutas).

Šaltiniai

  1. Гуковскій К. Тельшевскій уѣздъ. - Ковна, 1890. - C. 25-27
  2. Vienybė - 1912, Nr. 18. - P. 285
  3. Vyriausybės žinios - 1927, Nr. 2. - P. 6 (kaimas vadinamas Aguonėliais)
  • „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. Sudarytoja Ingrida Semaškaitė. // Vilnius, „Algimantas“, 2010. 148 psl.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: