Jonas Čepys

    Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
    Jonas Čepys
    C01.JPG

    Gimė 1905 m. vasario 20 d. Renave, Mažeikių raj.
    Mirė 1981 m. rugpjūčio 22 d. (76 m.)
    Kaune

    Sutuoktinis(-ė) Marija Zinkevičiūtė-Čepienė
    Vaikai

    Regina Čepaitė-Bričkienė
    Zita Čepytė-Vaškelienė,
    Mindaugas Čepys


    Veikla
    Rimkūnų pradinės mokyklos vedėjas, mokytojas.

    Išsilavinimas Sedos vidurinė mokykla, Telšių mokytojų seminarija
    Alma mater Kauno Vytauto Didžiojo universitetas

    Jonas Čepys (g. 1905 m. vasario 20 d. Renave, Mažeikių raj.1981 m. rugpjūčio 22 d. Kaune) – Rimkūnų pradinės mokyklos vedėjas, mokytojas.

    Šeima

    Žmona Marija Zinkevičiūtė-Čepienė (1914-2000) – medicinos darbuotoja, pedagogė.

    Duktė Regina Čepaitė-Bričkienė (1936-2013) – mokėsi Linkuvos vid. mokykloje, vėliau įgijo veterinarės specialybę Kauno Veterinarijos Akademijoje. Dirbo LTSR Paruošų, o veliau Maisto Pramones Ministerijose, atsakinga už veterinarine tarnybą visoje Lietuvoje.

    Duktė Zita Čepytė-Vaškelienė (g. 1946 m.) – mokytoja. Dirbo "Inturiste" su anglu ir vokiečiu kalbomis, vėliau M. K. Čiurlionio muziejuje, Žilinsko galerijoje ekskursijų vadovu įvairiomis kalbomis, nuo 1998 m. dėstė anglų k. Kauno mokyklose, Kolpingo kolegijoje. Nuo 2005 m. Anglijoje ir Vokietijoje vedė anglu k. pamokas.

    Sūnus Mindaugas Čepys (g. 1948 m.) – elektros tinklų specialistas. Studijavo elektrotechniką Kauno Politechnikume, vėliau KPI.

    Prisiminimai

    Cquote2.png

    Labai mylėjau savo tėvus. Jie buvo tikrai paprasti, nuoširdūs ir garbingi žmonės, o kartu neeiliniai šviesuoliai kiekvienoje aplinkoje, kur begyventų… Juos prisimenu labai darbščius, geraširdžius, pagarbius visiems – niekada namuose negirdėjau apkalbų nei pykčių, juolab nemačiau tėvų išgėrusių.

    Vėliau, pradėjusi Švento Rašto studijas, supratau, kaip giliai tėvų gyvenimuose buvo įsišaknijusios krikščioniškos vertybės – meilė ir pagarba kiekvienam žmogui, didžiulė meilė Tėvynei. Visa tai jie stengėsi perteikti mums – vaikams, mokiniams, visiems aplinkiniams...

    Rimkūnų dvaras buvo šviesus ir erdvus, su didelėm virtuvėm, gražių koklių krosnimis ir erdvia sale, kur mokėmės kartu visos 4 klasės. Kaip tėtis sugebėdavo mus visus užimti, išklausyti ir priėjęs dar pataisyti klaidas, vienas Dievas težino. Atsimenu tik, kad iš savo vaikų reikalavo ne mažiau, nei iš kitų – už nepadėtą tašką ant i diktante gaudavau 4, o ne 5! Būdavo skaudu, bet... teisinga.

    Didžiulis ūkis, daugybė gyvulių, taigi nuo mažens visi buvom įkinkyti į darbus: lesinom paukščius (ypač bijojau pasipūtusių kalakutų ir šnypščiančių žąsų, kurias brolis mėgdavo išerzinti, o po to gaudavo nuo jų lupt), šėrėm avis, aš prižiūrėjau paršavedes. Nuo 9 metų jau melžiau karvę, dirbau prie kuliamosios, tvarkydavau šieną. O mama ne tik prižiūrėjo mokyklą bei ūkį, bet dar ir verpė, ir pati audė ir siuvo mums rūbus.

    Šiandien matau, kad šitie darbštumo įgūdžiai, lydėjo mus visą gyvenimą, padėjo man įveikti didžiules audras, iškopti iš depresijos, apatijos bei nusivylimo liūno. Išugdytas veržlumas skatino nepatsiduoti ir visad ieškoti išeities iš sunkiausių aplinkybių. Visada daug mokiausi. Be VU įgytos plataus profilio filologo specialybės, dar įgijau ekskursijų gido 4 kalbom, muziejininko, bibliotekininko bei pedagogo specialybes. Ir vyresnioji sesuo Regina, ir brolis Mindaugas begyvendami yra labai daug nuveikę. O gražiausias iš prisiminimų būtų didžiulis sodas su neužmirštuolėm iki kelių, daugybė medum kvepiančių avilių...

    Puošnios buvo tėvų surengtos šventės, mamos išdabintos gėlėm, rateliai, žaidimai, tautiniai šokiai ir dainos...

    Mama mus išmokė plaukti, čiuožinėt pačiūžom, slidinėti, tėtis – gražių liaudiškų dainų ir ne tik! O svarbiausia - išmokė mylėti Tėvynę: nuo pat mažens klausėmės „Amerikos balso“ bibliotekoje, kur buvo surinkti didžiuliai komplektai „Tėvynės sargo“, „Romuvos“ ir kitos prieškarinės literatūros. Ten pratūnodavau iki išnaktų... Neatsitiktinai susapnavau pranašišką sapną apie Stalino mirtį visa savaite anksčiau, nei tai paskelbė laikraščiai. Dievas mus saugojo. Iš tikro, tėvai buvo giliai tikintys. Mane krikštijo slapta Joniškėlyje tokią audringą lapkričio naktį, kad baidėsi arkliai ir mes vos išlikom gyvi. Meldėmės visi ir tada, kai trenkė žaibas ir visiškai sudegino dvaro arklides, kur pastato antroje pusėje buvo gyvenami butai. Tas naktinis vaizdas su plieskiančia ugnimi ir besiblaškančiais gyvuliais – žvengiančiais arkliais ir žviegiančiom kolūkio kiaulėm liko man kaip Dievo rūstybės paveikslas. Mat viename iš butų gyveno susidėjusi pora. Gal dėl to, gal ne... nes iš tikro, nežinomi Dievo keliai.

    Manau, kad Dievo ranka juos vedė ir Lampėdžiuose, nedideliame kurorte netoli Kauno, apsigyvenę 0,5 ha plote su 3 apleistais pastatais, tėvai sugebėjo ne tik perstatyti ir restauruoti namus, bet ir pasodino naują rinktinių rūšių sodą, daug dekoratyvių augalu iš Botanikos sodo... Daug metu mūsų ir brolio sodybos (buvo suformuotos 3, visiems vaikams) buvo gražiausios sodybos kurorte...


    Esu labai dėkinga Dievui už mylinčius tėvus, už skaidrią kaip graži pasaka vaikystę. Už tuos sidabro šaltinius, iš kurių gyvus džiaugsmo vandenis semiu ir šiandieną... . Kai po daugelio metų Londone išgirdau simfoninio orkestro atliekamą „Bitute pilkoji“, susigraudinau – koks gražus, skambus ir spalvingas mums duotas pasaulis... „Pasaulis – kaip didelė simfonija“, rašė M.K. Čiurlionis. Savo gaidas į tą simfoniją įrašė ir mano kuklūs tėveliai. Daug ką apie juos sužinojau iš kitų, net iš ELIP. Jie niekada nesigyrė, nesipūtė ir nedemonstravo nei savęs, nei savo darbų. Nebuvo kada, reikėjo dirbti, auginti, puoselėti, auklėti, mokyti. Todėl ir vaisiai šiandien tokie gražūs ir brandūs. Nes – gyveno kitiems.


    Mokytojo dukra Zita Čepytė-Vaškelienė

    Cquote1.png


    Cquote2.png

    MOKYTOJAS

    Jonas Čepys gimė 1905 m. vasario 20 d. Renave. Mokėsi Renavo pradinėje mokykloje, Sedos vidurinėje mokykloje. Būdamas moksleivis, giedojo Sedos bažnyčios chore, dalyvavo pažangaus jaunimo kuopos veikloje. Anksti netekęs tėvo, lėšas mokslui, o paskui ir studijoms Telšių mokytojų seminarijoje užsidirbdavo vasaromis statybose. Po Telšių seminarijos buvo įstojęs ir baigė pirmą kursą Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakultete, paskui metė mokslą, nes reikėjo padėti brolių ir seserų šeimoms gyventi bei išmokslinti vaikus.

    Rimkūnų pradinėje Jonas Čepys pradėjo dirbti 1933 metų rugsėjo 1 d. Naujas mokytojas tuoj pasirūpino sutvarkyti mokyklos aplinką, nes sklypas buvo apleistas. Po dvaro parceliacijos buvo išdalinta ne tik žemė, bet ir dvaro pastatai. Savanoriai sugriovė pastatus, tinkamas medžiagas išsivežiojo, o netinkamus griuvėsius paliko. Liko plytgalių krūvos, piktžolynai. Mokytojas Čepys tuoj su mokinių tėvais pradėjo pjauti senus medžius, surinko išmėtytas plytas. Prie dvaro namo iš šiaurės pusės dar buvo palikusi apgriuvusi kūtė ir rūsys. Čepys pats suplanavo ūkinį pastatą ir sujungė jį su rūsiu. Apie mokyklai priklausantį sklypą apkasė griovį, sklypas buvo nusausintas. Suplanavo ir pasodino liepomis privažiavimą prie mokyklos. Aplink mokyklai priklausantį sklypą mokytojas apkasė griovį, apsodino įvairiais medžiais, nusausino sklypą, suplanavo ir apsodino liepomis privažiavimą prie mokyklos. Mokyklai priklausanti žemė įgavo jaukų, ūkišką vaizdą.

    Mokykloje mokėsi 50-60 vaikų. Buvo 4 skyriai (klasės). Kiekvienais metais 15-16 vaikų baigdavo keturias klases. Nežinau, kodėl dabar visi mini, kad mokėsi gimnazijoje ar vidurinėje mokykloje, kodėl užmiršta pradinės mokyklos mokytojus. Juk čia vaikai gaudavo mokslo pradmenis, čia susiformuodavo jų požiūris į gyvenimą, į žinių pasaulį.

    Mokytojas būdavo ne vien mokytojas mokiniams mokykloje, mokytojas buvo ir už mokyklos sienų, mokytojas buvo ir mokyklos sklype. Mokytojas Čepys mokėjo skiepyti vaismedžius, turėjo botanikos mokslo pagrindus. Jis stengėsi išmokyti apylinkės gyventojus tvarkyti savo sodybas. Ir tikrai, visi buvę mokiniai (jų per 23 metus išleido 270), kurie liko gyventi savo kaimuose, turėjo labai gražias, tvarkingai suplanuotas sodybas ir didelius sodus. Daug jų buvo sunaikinta nukeliant sodybas, kai vyko melioracija. Tačiau dar yra likusių ir šiandieną, dar yra jo mokinių, mokančių skiepyti vaismedžius. Tie, kas persistatė namus gyvenvietėje, vėl turi tvarkingus ir gražius sodus. Mokytojas per 23 metus šiame alaus krašte neišmoko gerti. Jo niekas nematė išgėrusio. Visada buvo geros nuotaikos, linksmas.

    Rimkūnų pradinės mokyklos mokytojas Jonas Čepys su žmona ir dukra Regina. 1938 m.

    1935 m. mokytojas vedė Mariją ZinkevičiūtęKėdainių. Kaip prisimena vaikai, mama greit prisitaikė prie gyvenimo kaime, visokeriopai padėdavo tėvui. Juk mokytojo šeimoje augo 3 vaikai, o mokykloje šurmuliuodavo 50-60 mokinių. Mokytojas turėjo ūkį – laikė gyvulių, arklį. Viską reikėjo tvarkyti, auklėti ir mokinius, ir savo vaikus.

    Jis neturėjo artimų draugų, vienodai bendravo su visų mokinių šeimomis, nueidavo pas tėvus, įkalbinėdavo juos toliau leisti vaikus į mokslus. Per karus mokykla nenukentėjo. Pastate buvo įsikūrusi karo ligoninė, bet tai mokyklai nekliudė dirbti.

    Mokytojas mokėjo groti smuikeliu, organizuodavo įvairias šventes mokykloje. Dar prieškaryje įsigijo radijo aparatą, sekė spaudą, puoselėjo biblioteką. Jis dažnai kartodavo „Aš – kaimo liktarna“. Jo nuomone, kaimo žmogus – pats vertingiausias, nes daug vargo pakelia, todėl visa širdimi siekė tą žmogų apšviesti. Mokytojas neturėjo didelių priešų. Per jo darbo metus mokykloje nebuvo nei muštynių, nei vogimų, nei šiaip kokių blogybių. Dvare buvo nemaža biblioteka. Ja naudojosi apylinkės kaimų žmonės. Iki mūsų dienų biblioteka neišliko, nes kilo gaisras – dirbo jau kitas mokytojas – ir viskas sudegė.

    Mokytojas prie kolūkio valdžios nepritapo ir 1957 m. rugpjūčio 18 d. su skaudančia širdimi paliko Rimkūnų mokyklą.

    Mokyklos kronikoje paskutiniai jo parašyti žodžiai:

    „Taip mokykla jautė kilnią savo pareigą tarnauti savo visuomenės labui, būti blaivi, darbšti teisinga“.

    Data ir parašas.


    Pakruojo rajono laikraštis „Auksinė varpa“ 2012 m. spalio 20 d. Ona Svalbonienė

    Cquote1.png
    Cquote2.png

    Rimkūnų pradinėje mokykloje nuo 1933 m. šios mokyklos vedėju ir vieninteliu pastato tvarkytoju buvo mokytojas Jonas Čepys.

    Jonas Čepys gimė 1905 m. vasario 20 d. Renave, mokėsi Renavo pradinėje ir Sedos pagrindinėje mokyklose. Buvo aktyvus jaunimo organizacijų narys; Dainavo Sedos bažnytiniame chore, dalyvavo pažangaus jaunimo kuopos „Paupys“ veikloje. Mokytojas būdamas 14 metų neteko tėvo. Pinigus mokslams ir studijoms būsimasis mokytojas užsidirbdavo vasaromis dirbdamas statybose. Mokėsi Telšių mokytojų seminarijoje. Įdomus faktas – po Telšių mokytojų seminarijos buvo įstojęs ir baigė Kauno Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų 1 kursą. Po mirties rastas dokumentas – prašymas išbraukti iš studentų sąrašų dėl rimtos priežasties – brolių vaikams trūksta lėšų mokslams. Jaunas pedagogas nutraukia mokslus ir išvažiuoja dirbti, kad galėtų padėti giminaičiams. Ši auka nebuvo veltui. Brolių vaikai: Albinas Čepys tapo vyr. architektu, suprojektavusiu 22 statinius Palangoje, Janina Čepytė-Jokučinskienė lietuvių kalbos ir muzikos mokytoja ir Renavo pagrindinės mokyklos direktorė.

    Jonas Čepys jau dirbdamas Rimkūnų mokyklos mokytoju vedė Mariją Zinkevičiūtę, kilusią iš Kėdainių krašto. Marija greitai prisitaikė prie kaimo sąlygų ir tapo vyro pagalbininkė. Ji tapo mokyklos švenčių organizatore, pagalbininkė mokyklos ūkyje, taip pat ėjo ir medicinos sesers pareigas.

    Mokantis groti smuikeliu, gražiai dainuojantis toks buvo Rimkūnų mokyklos mokytojas. Kaime mokytojo išgėrusio ar pikto niekas nebuvo matę. Jis visada buvo linksmas, juokaudavo ir dainuodavo. Mokytojas mėgo keliauti, jam buvo brangūs savanorių kapai, istorinės vietos. Mokytojas buvo nepakantus neteisybei, tačiau niekada nesistengė įrodinėti savo teisumo ar keisti kitų nuomonę. Su pasididžiavimu vis kartodavo „Aš kaimo liktarna“. Dar prieš karą pirmasis įsigijo radijo aparatą, sekė spaudą, puoselėjo biblioteką. Jo nuomone kaimo žmogus daug vargo pakelia ir jis siekė, kad ir kaimo žmones būtų apsišvietę. Lankydavosi pas gabių vaikų tėvus ir ragindavo juos leisti mokytis. Jonas Čepys mokėjo skiepyti medelius ir išaugino didelį medelyną. Mokytojas kaime neturėjo nei draugų nei priešų. Vienintelė šeima su kuria palaikė draugiškus santykius buvo Zeleckių šeima iš Tulminių kaimo. Mokytojas gerbė ir mylėjo kaimo žmones, tik nepatiko išsišokėliai, prisitaikėliai ir tuščiagarbiai. Pats karjeros nesiekė, neturėjo noro išgarsėti, išsiskirti ar kam vadovauti. Jo sūnus Mindaugas Kaune išpuoselėjo tėvų sodybą. Duktė Zita talentinga pedagogė. Jono Čepio duktė Regina prisimena, kad mokykloje buvo išlikusi nemaža biblioteka, kurioje surinkti periodikos leidiniai: „Tėvynės sargas“, „Naujoji Romuva“ kt. leidiniai. Tačiau 1957 m. mokykloje kilo gaisras ir vertinga biblioteka žuvo.

    Mokytojų Marijos ir Jono Čepių kapas

    1957 m. mokytojo J. Čepo šeima persikėlė į Kauną. Po Rimkūnų dar mokytojavo Karmėlavos ir Babtų mokyklose.

    Mirė Jonas Čepys 1981 m. rugpjūčio 22 d. Kaune. Palaidotas Žemųjų Kaniūkų kapinėse. Ten palaidota ir mokytojo žmona Marija.

    Įdiegęs doros ir pareigingumo, žingeidumo, meilės mokslui, pasišventimo Tėvynei pagrindus mokytojas Čepas išugdė eilę talentingų ir nusipelniusių žmonių, puikių specialistų tokių kaip: Algirdas Gaigalas – akademikas, geologas, garsi skulptorė Nijolė Gaigalaitė, Aldona Gaigalaitė – istorijos mokslų daktarė, Vincas Rimgaudas Dineika – elektros ir elektronikos inžinerijos mokslų daktaras ir kt.


    Iš Jono Čepio šeimos atsiminimų parengė Žiemgalos draugijos narys Algirdas Diliūnas.

    Cquote1.png

    Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

    Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
    • Emilija Stanevičienė – autorius ir redaktorius – 99% (+18070-17=18053 wiki spaudos ženklai).
    • Vitas Povilaitis – redaktorius – 1% (+231-0=231 wiki spaudos ženklai).