Jonas Šepetys (1867)

Jonas Šepetys (1867)
Gimė	1867 m. kovo 5 d. Švilpiškis, Nemunėlio Radviliškio valsčius
Mirė	† 1941 m. balandžio 28 d. Lodzė
Veikla	Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, aušrininkas
Alma mater	Tartu universitetas
Vikiteka	Jonas Šepetys (1867)Vikiteka

Jonas Šepetys (rus. Иванъ Шепетисъ, 1867 m. kovo 5 d. Švilpiškio vienkiemyje Nemunėlio Radviliškio valsčius, Panevėžio apskritis, Kauno gubernija – 1941 m. balandžio 28 d. Lodzėje. Palaidotas „Beim Orchideenpark“ kapinėse.) – Lietuvos evangelikų reformatų kunigas, superintendantas, aušrininkas.

Biografija

Buvo jauniausias iš penkių brolių ir seserų. Tėvas mirė anksti, ir motina viena sunkiai vargdama augino vaikus. Jonas skaityti ir rašyti pramoko pas kaimo „daraktorių“. Sukakus devyneriems metams motina jį nuvežė į Biržų pradinę mokyklą. Mokslas sekėsi labai gerai, tad motina kreipėsi į kunigą Konstantiną Mačiulskį prašydama stipendijos tęsti mokslus reformatų gimnazijoje Slucke. Sinodas paskyrė stipendiją su išlaikymu. Baigė gimnaziją 1889 m. ir įstojo į Dorpato universiteto teologijos fakultetą. Mokslus baigė 1893 m.

1893 m. ordinuotas diakonu bei paskirtas į Nemunėlio Radviliškį parapijos klebono Martyno Cumfto padėjėju. 1894 m. ordinuotas kunigu ir paskirtas tarnauti į Švobiškio parapiją. Po metų vedė kun. M. Cumfto dukterį Stefaniją, bet kartu gyveno neilgai – po ketverių metų žmona mirė. 1898 m. susipažino su prancūzų kalbos mokytoja, Pabaltijo vokiete Klara Vilke, gimusia 1879 m. Vecaucėje, Kurše. Ji tuo metu mokė prancūzų kalbos būsimą A. Smetonos žmoną Zofiją Chodakauskaitę. Klara greitai išmoko puikiai šnekėti ir rašyti lietuviškai. Vestuvės įvyko 1900 m. rugpjūčio mėn. Šepečiai Švobiškyje gyveno iki 1912 m. Dirbant Švobiškyje, 1902 m. išrinktas Sinodo kolegijos nariu – dvasininku. Vėliau į kolegiją buvo renkamas kiekvieno rinkiminio Sinodo metu.

Gyvendami Švobiškyje Šepečiai gražiai sutvarkė kleboniją, įsiveisė sodą, gėlynus. Klebonija tapo apylinkės lietuvių inteligentų susirinkimų vieta ir draudžiamų lietuviškų raštų platinimo židiniu. Pas patikimus parapijiečius buvo slepiama lietuviška literatūra, patys parapijiečiai platino leidinius. Prasidėjus 1905-1907 m. revoliucijai, kun. J. Šepetys Švobiškio pradžios mokyklą atlaisvino nuo mokytojo ruso. 1911 m. lapkričio mėn. mirė Nemunėlio Radviliškio kunigas Adomas Cumftas ir kun. Jonas Šepetys buvo perkeltas tarnauti į Nemunėlio Radviliškį.

Kun. Jonas Šepetys aptarnavo dar ir Aukštelkų filiją (dab. Radviliškio rajonas), kuri buvo Švobiškio parapijoje. 1915 m. užėjus Pirmojo pasaulinio karo frontui pasitraukė į Rusiją, į Maskvą, kur jau anksčiau buvo atbėgus Klaros sesuo. Po kelių mėnesių persikėlė į Voronežą ir abu su žmona mokytojavo M. Yčo įsteigtoje lietuvių gimnazijoje. 1918 m. grįžo į Tėvynę, paskirtas į Vilniaus reformatų parapiją lietuvių kunigu. Be to abu mokytojavo lietuvių gimnazijoje. Kun. J. Šepetys dėstė matematiką. Po kurio laiko išrinktas Vilniaus distrikto superintendantu. Klara tuo metu paruošė ir išleido „Vokiečių kalbos gramatiką“ lietuvių gimnazijoms, „Vokiečių kalbos vadovėlius“ ir trumpą „Vokiečių kalbos žodynėlį“. Vėliau Klara buvo paskirta lietuvių mergaičių gimnazijos inspektore.

Vilniuje kun. J.Šepečiui buvo operuotas auglys krūtinėje, išimant tris šonkaulius. Bet ir sirgdamas jis neapleido lietuviškai kalbančios parapijos, mokytojavo gimnazijoje. 1923 m. Sinodas paskyrė kun. J.Šepetį į Papilio parapiją, nes ten kunigavęs Adomas Šernas norėjo grįžti tarnauti į savo gimtą parapiją Nemunėlio Radviliškyje. Papilyje kun. J.Šepetys ištarnavo 18 metų, sutvarkė parapijos piniginius reikalus, atstatė karo sunaikintus bažnytinius pastatus: kleboniją ant senų pamatų, suremontavo taip vadinamą „mūrelį“ parapijos reikalams, jo laikais įsigytas naujas bažnyčios varpas.

1940 m. Jonas Šepetys pasitraukė nuo aktyvaus tarnavimo parapijiečiams, gavo kunigo emerito statusą, planavo apsigyventi Biržuose. Bet politiniai įvykiai pakeitė gražius planus. Sovietams okupavus Lietuvą, Klara Šepetienė kaip vokiškos kilmės, išsirūpino repatriacijos dokumentus. Kunigas nenorėjo palikti Tėvynės. Bet gerų žmonių patarti 1941 m. Šepečiai vis dėlto išvyko į Vokietiją, o paskui pasitraukė į Lodzę. Ten J. Šepečio sveikata smarkiai blogėjo, mirė Lodzės ligoninėje.

Visuomeninė veikla

Atgavus lietuvišką spaudą, J. Šepetys ėmėsi plunksnos, 1911 m. pradėjo leisti pirmąjį lietuvišką reformatų žurnalą „Pasiuntinys“, pats buvo ir redaktorius, ir leidėjas, ir administratorius. Trūko lėšų, nes Sinodas pinigų tam neskyrė. Kunigui teko suktis pačiam. „Pasiuntinys“ buvo spausdinamas Kaune, Kuktos spaustuvėje. Tiražas, kai gyveno Švobiškyje, paštu buvo siunčiamas į Linkuvą, vėliau į Skaistkalnę (tada Šionberg). Laikraščio išsiuntinėjimas prenumeratoriams buvo Klaros darbas.

Nuo 1908 metų jis buvo šelpimo draugijos „Žiburėlis“ narys ir šelpėjas, taip pat priklausė Vilniaus Lietuvių mokslo draugijai, bendradarbiavo „Aušroje“.

Tarnaudamas Nemunėlio Radviliškyje, suorganizavo pirmąją pieninę Biržų krašte. Jos steigėjai pasisemti patirties važiavo į Latviją. J. Šepetys Rusijos imperatoriaus Aleksandro III apdovanotas sidabro medaliu už nepriekaištingą dvasinę tarnybą.

Gyvenant Papilyje pradėtas leisti reformatų laikraštis „Mūsų žodis“, jį kurį laiką redagavo J. Šepetys. Kai kun. J.Šepetį paskyrė dar ir karo kapelionu ir teko važinėti į Kauną, laikraščio atsisakė.

Bibliografija

• Mėnesinis reformatų laikraštis „Pasiuntinys“, 1911–1913 m.,
• Jonas Kalvinas, 1909 m., su Kalvino paveikslu ir laiškais Vilniaus Sinodui, 60 p.
• Heidelbergo Katekizmas, 1910 m.,
• Viduramžių Bažnyčios vaizdas, istoriškas piešinėlis, 1912 m.,
• Aukso grūdai, sutrumpinti garsių pamokslininkų pamokslai, 1912 m., 72 p.
• Kaimo pamokslai I, 1914 m.,
• Trumpa Lietuvos Reformacijos istorija, I dalis, 1922 m.,
• Utopijos, 1919 m.
• Trumpas evangelikų reformatų katekizmas, 1937 m. (išleistas jo žmonos K. Šepetienės).