Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Jonas Šlekys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jonas Šlekys (1952 m. kovo 8 d., Žegunių kaime, Kėdainių r. – 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniuje) - lietuvių literatūrologas, kritikas.

Turinys

Išsilavinimas

Jonas norėjo būti kunigu, bet Jo laikas nebuvo palankus išsipildyti šiai svajonei.

Įstojo į Vilniaus universitetą, lietuvių filologiją. Iš karto susidomėjo senąja literatūra. Kursinių ir seminarinių darbų savo smulkiažirne rašysena prirašydavo keliskart daugiau nei kiti kurso draugai: antrajame kurse skardžiabalsiam Albinui Jovaišui seminarinio darbo prirašė kelis šimtus puslapių su didžiausiomis įvairiakalbėmis išnašomis, o kurso draugams pasišaipė – tegul skaito! Žinojo turįs akmens kantrybę ir sakėsi moksle būsiąs panašus į Simoną Stulpininką.

Netruko atkreipti į save dėstytojų akis, o profesorius Juozapas Girdzijauskas tapo Jo viso gyvenimo mokytoju.

Darbai

Jonas buvo labai pastovus – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, vienintelėje savo darbovietėje, išdirbo 40 metų. Visi manė, kad iš mūsų kurso jis bus pirmasis, kuris taps mokslų daktaru. Bet sovietmečiu jam neleido rašyti disertacijos iš krikščionybe alsuojančios baroko epochos. Liepta dirbti komparatyvinį darbą apie lietuvių ir rusų literatūrų ryšius. Surinko milžinišką medžiagos kiekį, bet disertacijos nebaigė ir neapsigynė, dėl to jautė širdperšą.

Asmenybė

Jonas, enciklopedinio ir archyvinio polinkio asmenybė, godžiai kaupęs savo atmintyje visokiausią informaciją, vis dėlto nebuvo šykštus: savo žiniomis Jis nuolat dalydavosi su kolegomis, skleisdavo savo sumanymus aplinkiniams, padėdavo ginant disertacijas artimiesiems, kruopščiai sulasiotus archyvų raritetus išdalydavo ir rašytojams, ir bendradarbiams. Jaukioje Martyno Mažvydo bibliotekos prietemoje sutikęs moksladraugį taip įkvėptai pasakodavo apie Jo paties atskleistus praėjusių amžių jėzuitų šviesuolius Lietuvoje, kad atrodydavo esąs ką tik iš Societatis Iesu bendraminčių pasitarimo išėjęs.

Studijų laikais buvo įvairių „pasisėdėjimų“ dalyvis (dažnai ir mecenatas), mėgęs sąmojį ir linksmą pokštą. Daugelis prisimins Jo nepakartojamą, santūrų, tarsi tramdomą juoką, labiau panašų į užkrečiantį draugišką krizenimą. Jonas su draugais neretai bendravo kaip rūpestingas globėjas. Arba bent jau kaip žmogus, kuris linkėtų tik gero. Mokėjo pasirūpinti kitu, bet skaudžiai išgyveno jausmą, kad kuo arčiau finalinė tiesioji, tuo mažiau šalia bėgančiųjų. Jonas tarp draugų ir ieškomų ištikimų širdies žmonių liko, kaip prisipažindavo, deja, vienišas, jautėsi nepripažintas ir ne vienos fatališkos moters sužeistas, keliskart buvo pasišovęs išeiti į vienuolyną. Nors vienturtis, bet griežtai katalikiškai išauklėtas, Jis tyrai išpažino tikėjimą ir kaip Jo idealas Jonas Aistis norėjo pasiskirti Dievui ir Tėvynei. Tačiau drauge buvo lygiai toks jausmingas, nuolat juto įtraukiantį nuodėmės žavesį. Mokėdavo ir įžeisti, bet dažniau pats įsi/susižeisdavo. Anais laikais vadino save nepritapusiu, dabartiniais – nemokančiu prasiskinti tako pro konkurencinius reglamentus, pelnyti aukštesnio etato ir sotesnio kąsnio. Tiesa, Jonas nebuvo koks vargšas, nors nemokėjo tausoti gauto palikimo, dalijo jį kairėn ir dešinėn. Nežinia kodėl, nes nebuvo labdaringas pranciškonas.

Bibliografija

J. Šlekys parengė ir paskelbė daug straipsnių apie senosios ir XIX–XX amžiaus lietuvių literatūros autorius (K. Do­nelaitį, S. Jaugelį-Telegą, Maironį, A. Jakš­tą ir kt.), studiją apie lietuvių ir rusų literatūrinius ryšius, parašė išsamių recenzijų, sudarė didelės apimties knygas:

Jonas Žilius, „Dainų pynės“ (1984), „Atgimimo balsai“ (1991); Adomas Jakštas, „Rinktinė: Lyrika. Satyros. Vertimai ir sekimai. Feljetonai“ (1998), „Eilėraščiai Marijai: XX amžiaus lietuvių mariologinės poezijos antologija“ (2000); Vincas Maciūnas, „Rinktiniai raštai“ (2003, 998 p.).

Ilgai kaupęs medžiagą, paskelbė bene svarbiausią savo darbą –­ monografiją „Jonas Žilius: biografija, visuomeninės veiklos ir kūrybos metmenys“ (2011), apimtimi ir svarba toli peržengiančią konkretaus kūrybinio fenomeno analizę. Nepasižymėdami metodologiniu naujumu, jo tyrimai turi kitą vertybę – epinį ir empirinį fundamentalumą. Neįprasto apstumo, bet patikima faktografinė bazė (Jonas buvo pagarsėjęs archyvų „liūtas“) daro jo darbus išskirtinius. Medžiaga juose dėstoma išsamiai, su įvairiausiais atsišakojimais, taip sukuriant tirštą kultūrinį kontekstą, o kartkartėmis – ir dinamišką pasakojimo intrigą.

Nuorodos, šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: