Jonas Kairevičius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jonas Kairevičius
Jonas KAIREVICIUS 2014.jpg
Jonas Kairevičius 2014 m.

Gimė 1940 m. lapkričio 24 d. (78 m.)
Mišeikiai , Tauragės raj.

Sutuoktinis(-ė)
  • Vida Kairevičienė
  • 1949 m. rugsėjo 18 d., Rokiškis
Vaikai
  • Virginijus Kairevičius
  • 1961 m. lapkričio 19 d. Vilniuje

Veikla
teisinė, žurnalistinė
Sritis advokatūra, visuomeninė
Pareigos
  • 1959-1960 Ariogalos r. laikraščio ir kultūros namų darbuotojas

  • 1963-1965 Viešosios tvarkos apsaugos ministerija, darbuotojas

  • 1966-1984 Klaipėdos miesto juridinė konsultacija, advokatas

  • 1984-1991 Kauno miesto juridinė konsultacija, advokatas

  • 1991-2016 Advokato J. Kairevičiaus kontora, advokatas

Išsilavinimas
  • 1948-1959 Tauragės 1-oji vidurinė mokykla, moksleivis

  • 1960-1965 Vilniaus universitetas teisės fakultetas, studentas

Turinys

Jonas Kairevičius (g. 1940 m. lapkričio 24 d. Mišeikiai , Tauragės r.) – teisininkas, advokatas, Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo pirmininkas, Lietuvos advokatų tarybos, Lietuvos teisininkų draugijos narys, Juozo Lukšos-Daumanto fondo (JAV) koordinatorius Lietuvoje, JAV lietuvių fondo "Į Laisvę" lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios sinodų pirmininkas ir konsistorijos narys.

Jaunystės metai

Jonui augant Mišeikiuose buvo naudojamos dvi kalbos: Mamikė sūnų mokė bendrinės (rašto) kalbos, nes skaitė Šventąjį Raštą ir deklamavo Maironį. Močiutė Marijona Kairienė kalbėjo ryškia žemaičių dūnininkų tarme ir jokių pataisų į savo kalbą neįsileido. Abi buvo stiprios savos kultūros gynėjos. Tai buvo griežta, tai jas skyrė, bet kartu tai buvo ir gražu. Nepaleisk savo, nelakstyk į svetimas tiesas - tokia buvo šeimos aplinka. Mamikė buvo arčiau, todėl Jonas labiau pramoko bendrinės (literatūrinės) kalbos.

Po to, kai senelę Marijoną Kairienę, Vinco 1945 m. rugpjūčio 14 d. su sūnumis Antanu ir Motiejumi ištremė į Justino rajoną Permės srityje, Mišeikiuose gyventi pasidarė nesaugu. Paliko tai paliko, bet ar neveš kitą kartą. To niekas nežinojo. Vieną dieną Tėtukas pasakė – važiuojam, – pakinkė arklį ir visa šeima išvažiavo. Po kelių valandų kelio atsidūrė nepažįstamoje sodyboje Trakiniškės kaime. Paaugus Jonui čia teko talkinti tėveliams dirbti įvairius žemės ūkio darbus.

Mokslo ir studijų metai

1948 m. jis pradėjo Tauragės 1-ąją vidurinę mokyklą.

Mokykloje Jonas buvo aktyvus saviveiklininkas (vaidino, deklamavo, šoko, vedė konferansą). Anksti jam atsirado svajonė - būti žurnalistu. Didžiausia laimė buvo, kai laikraštyje pasirodydavo kelių eilučių jo žinutė apie kokias nors sporto varžybas. Per pertraukas mokinukas iš pilies (joje buvo mokykla) dažnai bėgdavo į rajoninio laikraščio redakciją, kur glausdavausi prie Juozo Gaižausko.

1959 m. Jonas baigė vidurinę mokyklą Kairio pavarde, bet pasą ir brandos atestatą gavo pagal gimimo liudijimą Kairevičiaus pavarde. Taip ir liko tokia pavardė. Sekdamas savo svajone Jonas 1959 m. vasarą nuvyko į Vilnių stoti į žurnalistiką. Vilniaus Katedros aikštėje milicininko pasiklausė, kuria gatvele eiti universiteto link. Tenai paaiškėjo, kad tais metais į žurnalistikos studijas nepriims. Būk tai N. Chruščiovas pasakęs, kad jau esame arti komunizmo, todėl žurnalistų nebereikės.

Grįžus į Tauragę teko spręsti ką veikti toliau. J.Gaižauskas ir redakcija rekomendavo Joną dirbti Raseinių rajono laikraštyje. Jis turėjo užimti Marcelijaus Martinaičio vietą, nes pastarasis ruošėsi išvykti studijuoti į Vilniaus universtetą lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuvykus į tą redakciją paaiškėjo, kad jie jau turi kitą kandidatą. Raseiniuose pavėlavus į autobusą, nakvynėn Joną priėmė pats M. Martinaitis. "Pernakvojome jo geležinėje lovelėje, nes kambarėlyje kitų baldų, pvz. sofos, kur būtų galima gulėti, nebuvo".

Redakcija pasiuntė J. Kairevičių į Ariogalą, kur pradėjo dirbti Ariogalos rajono laikraščio "Žvaigždė" redakcijoje literatūros darbuotoju. Rusiškai tas pareigas vadino LITERAB (literaturnyj rabotnink) tarytum literatūros vergas ar vergovė (RAB). Kadangi Ariogaloje Jonas aktyviai įsijungė į saviveiklą, po šešerių darbo redakcijoje mėnesių jį pakvietė dirbti rajoninių kultūros namų direktoriumi.

1960 m. siekdamas aukštojo mokslo Jonas vėl nuvežė dokumentus vėl stoti į Vilniaus universitetą (VU). Žurnalistikos studijų nebuvo, todėl nusprendė studijuoti teisę, galvodamas, kad tai suteiks daug temų rašyti, kad tai mokslas, kuris yra labai arti žmogaus... Tuo klausimu jokių patarimų ir paramos neturėjo.

Patekimą į šią profesiją nulėme tai, kad Jonas būdamas mokiniu, vasaros atostogų metu dirbdavo savo tėvelio darbovietėje Tauragės miškų ūkio mechaninėse dirbtuvėse pagalbiniu darbininku ir net metalo tekintoju. Tokio darbo stažo miškų ūkyje susikaupė vieneri metai ir dar prisidėjo darbas Ariogaloje. Iš viso turėdamas įgijęs dviejų metų darbo stažą, įgijo pirmumą prieš tuos, kurie tokio stažo neturėjo. Be to penketais išlaikė veik visus stojamuosius egzaminus (o jų buvo keturi ir tik vienas ketvertas iš anglų kalbos) ir gerai pasirodė pokalbyje mandatinėje komisijoje metu. Nesutrukdė ir tai, kad mokyklos charakteristikoje Jonas buvo išgirtas, bet greta buvo įrašyta, kad „į komjaunimą įstojo tik baigdamas dešimtą klasę, aiškiai tik dėl to, kad galėtų įstoti į aukštąją mokyklą“.

Studijuojant, po trijų kursų penkis studentus pakvietė dirbti tuometinėje Viešosios tvarkos apsaugos ministerijoje. Jiems reikėjo labiau išsilavinusių, labiau raštingų darbuotojų, kurie vestų ūkinių nusikaltimų bylas. Jonas tada buvo jau vedęs ir augino sūnų. Jau pirmuosiuose kursuose jis griebdavosi visokiausių darbų: auklėtojo statybininkų bendrabutyje, kultūrinio darbo organizatoriaus profesinėje technikos mokykloje, kurjerio teismuose ir prokuratūrose. Taigi pakvietimas dirbti pagal teisininko profesiją ir gauti didesnį pastovų atlyginimą suviliojo. Po ilgų abejonių čia dirbti jį priėmė. Todėl J. Kairevičius studijuoti perėjo į vakarinį Teisės mokslų fakulteto skyrių.

1965 m. Jonas Kairevičius baigė Vilniaus universitetą. Baigęs jis tuoj pat padavė pareiškimą iš ministerijos atsistatydinti ir perėjo advokatūron. Advokatūra buvo tai, kas labiausiai atitiko jo siekius: domėtis žmogaus prigimtimi ir rašyti.

Profesinė veikla

1965 m. tk gavęs teisininko diplomą Jonas tuoj pradėjo atsistatydinimo iš Viešosios tvarkos apsaugos ministerijos procesą. Tačiau kaip jauną specialistą jo nenorėjo atleisti. Bet motyvuojant šeimoje susiklosčiusiomis aplinkybėmis, atleido.

1966 m. pradžioje J. Kairevičius buvo priimtas advokatūron stažuotoju, nes neturėjo advokato darbo praktikos. Stažuotis paskyrė Klaipėdon, į tuometinę Klaipėdos miesto juridinę konsultaciją. Čia jis uoliai dirbo ir Klaipėdos advokatai (jų tada buvo tik 9), savo susirinkime paprašė, kad Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumas paliktų jį advokatauti Klaipėdoje.

Taip 1967 m. pradžioje Jonas Kairevičius pradėjo advokato karjerą Klaipėdoje.

1984 m. advokatas J. Kairevičius kreipėsi į Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumą su prašymu, kad perkeltų dirbti į Kauną, nes jis vedė kaunietę. Prašymas buvo patenkintas.

Advokatūra sovietmečiu

1967 m. Klaipėdoje buvo tik 9 advokatai, o visoje Lietuvoje – vos apie 160.

Sovietmečiu advokatūra formaliai buvo savaveiksmė organizacija, turėjusi savo įstatus. Ji vadinosi Lietuvos advokatų kolegija. Savo reikalus ji sprendė metiniuose susirinkimuose. Juose ji rinkdavo Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumą ir jo pirmininką su pavaduotoju.

Formaliai advokatūra buvo laisva nepriklausoma organizacija, tačiau jos darbui faktiškai vadovavo Komunistų partija. Be jų valios nebuvo sprendžiami beveik jokie svarbesni advokatūros reikalai. Nors advokatai, balsuodami susirinkimuose, kartais tai valiai pasipriešindavo.

1961 m. dėl to, kad advokatai prezidiumo pirmininku neišrinko partijos siūlomą kandidatą, advokatūra kaip organizacija buvo paleista ir ją valdyti buvo sudarytas organizacinis biuras. Šis iš advokatūros pašalino kelis valdžiai neįtikusius advokatus.

Formaliai kiekvienas advokatas iš dalies buvo laisvos profesijos žmonės. Miestuose ir rajonuose advokatai buvo suburti į taip vadinamas juridines konsultacijas. Advokatūrai vadovavo advokatų visuotiniame susirinkime išrinktas Advokatų tarybos prezidiumas ir jo pirmininkas bei pirmininko pavaduotojas. Kandidatūros rinkimams būdavo parenkamos atsižvelgiantį partijos valią. Vieną iš advokatų Lietuvos advokatų kolegijos prezidiumas paskirdavo juridinės konsultacijos vedėju. Vedėjas priimti ar atleisti advokatą iš darbo neturėjo teisės. Jis rūpinosi tik patalpomis, bendra darbo tvarka, bet ne advokatų vedamomis bylomis. Advokatų drausminės atsakomybės klausimus sprendė Advokatų tarybos prezidiumas.

Skaitlingesnėse juridinėse konsultacijose veikė kompartijos pirminės organizacijos ir profsąjungos. Profsąjungų veikla nebuvo žymi. Ji dažniausiai apsiribodavo butų ir deficitinių prekių paskirstymu. Advokatai butais ir deficitinėmis prekėmis nebuvo lepinami. Deficitines prekes jie kaip ir kiti buvo priversti pirktis šešėlinėje rinkoje ir už jas stipriai permokėti.

Klientai advokatus galėjo pasirinkti laisvai ir kviestis juos ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš visos Sovietų Sąjungos. Procesai vykdavo lietuvių ir rusų kalbomis, bet rusų kalba turėjo tam tikrą pirmumą: jei tik rusakalbis, kad ir mokantis lietuviškai, pasakydavo, jog jam reikia vertėjo, vertėjas tuoj pat jam būdavo pakviestas.

Už advokato darbą procese buvo nustatyti įkainiai, bet jie buvo maži. Bylų buvo daug, o advokatų palyginti mažai, tai advokatai lengvai užsidirbdavo nustatytą mėnesinio atlygio maksimumą. Advokato Klaipėdoje atlyginimo maksimumas buvo 270 rublių.

Advokatas nebuvo tarnautojas, todėl ir kokia nors karjera advokatūrai buvo svetimas dalykas. Esi advokatas ir tai yra karjeros pradžia ir viršūnė. Jokių gradacijų advokatūroje nebuvo. Advokato garbė ir populiarumas visuomenėje priklausė nuo darbo kokybės. Žmonėse greit pasklisdavo gandas, kuris advokatas yra gabesnis ir sumanesnis, kuris sugeba pasipriešinti visagaliai valdžiai. Žmonės advokatus gerbė. Tai buvo bene vienintelė leidžiama intelektuali opozicija.

Tapsmas advokatu nebuvo siejamas su būtinybe įsirašyti į komunistų partiją. Iš dalies dėl to advokatūron pateko nemažai tų teisininkų, kurie dėl jų biografijų ar nepalankumo valdžiai negalėjo dirbti prokuratūroje, teismuose ir kituose valstybinėse institucijose.

Advokatūra šiandien

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įrašyta, kad „asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat ir teisė turėti advokatą“.

Lietuvos advokatūros 2004 m. kovo 18 d. įstatyme Nr. IX-2066 pirmame straipsnyje įrašyta, kad „šis įstatymas reglamentuoja advokatų veiklos sąlygas bei tvarką“.

Iš to darytinos išvados, kad Nepriklausomybės metais advokatūra yra tapusi konstitucine institucija ir kad ji turi visišką savivaldą. Partijos ir valstybės institucijos advokatūrai nebeturi įtakos, išskyrus teisingumo ministrą, kuris turi teisę iškelti advokatui drausmės bylą ir ketverių metų kadencijai skirti du Advokatų garbės teismo narius. Dar tris garbės teismo narius išsirenka advokatai savo narių visuotiniame susirinkime. Į advokatų garbės teismo darbą teisingumo ministras nesikiša.

Taigi nepriklausomos Lietuvos advokatūra naudojasi visomis demokratijos teikiamomis teisėmis bei laisvėmis ir paklūsta tik įstatymams ir savo išrinktoms institucijoms bei vadovams.Savo išrinktų institucijų ir vadovų sprendimus, jei juos laiko neteisėtais ir nepagrįstais, advokatas turi teisę ginčyti teisme. Sovietmečiu šito daryti advokatai neturėjo teisės.

Visuomeninė veikla

Advokato profesijoje:
Lietuvos teisininkų draugijos (LTD) narys nuo jos atkūrimo Nuo 1989 m. Kaune LTD buvo atkurta 1989 m. vasario 3 d., o Vilniuje 1989 m. kovo 4 d.

19901993 m. Lietuvos teisininkų draugijos Kauno skyriaus valdybos pirmininkas.

Keturis kartus buvo renkamas Lietuvos advokatų tarybos nariu trejų metų kadencijoms nuo: 1995-11-24, 1998-11-20, 2008-04-18, 2011-04-22.

Tris kartus buvo renkamas Lietuvos advokatūros Advokatų garbės teismo nariu trejų metų kadencijoms nuo: 1992-11-27, nuo 2005-04-08 (Pirmininkas), nuo 2014-05-16 (Pirmininkas ketverių metų kadencijai).

20012002 m. žurnalo “Lietuvos advokatūra“ redakcinės kolegijos narys

Rinkinių: „Advokatų kalbos teisme“ (1984, 1991), „Rinktinės advokatų kalbos teisme“ (1998), „Širdis – Lietuva. Vytautas Antanas Dambrava diplomatinėje tarnyboje“ (2000), „Gairė – pilnutinė demokratija“ (2001) bendraautorius.

Visuomeninėje sferoje:
Lietuvos Sąjūdžio I Seimo narys (1989).

Daug metų bendradarbiavo pasaulietinėje ir bažnytinėje spaudoje.
Laikraščio „Kauno aidas“ (1988–1989) redakcijos kolegijų narys. Kauno miesto savivaldybės laikraščio „Kauno laikas“ direktorių valdybos narys (1994).

1993-2006 m. JAV lietuvių fondo „Į Laisvę“ lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialo tarybos pirmininkas, Juozo Lukšos-Daumanto fondo (JAV) koordinatorius Lietuvoje.

Dvasinėje sferoje:
19901994 m. klausė evangelikų liuteronų bažnyčios teologijos seminarus.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios sinodų (1990, 1995, 2000) pirmininkas ir konsistorijos narys.

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios konsistorijos leidinio „Lietuvos evangelikų kelias“ redakcijos kolegijos narys.

Moka anglų, rusų, vokiečių kalbas.

Kilmė ir šeima

Tėvai – Jonas Kairys, Kazimiero ir Marijonos sūnus (1914 m. gegužės 28 d. Mišeikių kaime, Tauragės r. – 1998 m. balandžio 16 d. Kaune), mokėsi pradžios mokykloje, okupacijos metais baigė pradžioje traktorininkų, o vėliau elektros stoties mechaniko kursus. Kaip elektros stoties mechanikas dirbo Tauragei aplinkiniuose miškuose. Jo mama ir senelė buvo Kairevičiūtės, todėl jos paprašė katalikų kunigo pirmagimį sūnų krikštijant užrašyti Jonu Kairevičiumi - tokia pavardė gimimo ir santuokos liudijimuose buvo užrašyta. Pasas kažkodėl jam buvo išduotas Jono Kairio vardu ir jis visą gyvenimą išgyveno Kairio pavarde;
Ida Kairienė (Endriušaitytė, 1914 m. vasario 2 d. Tarailių kaime, Tauragės r. – 2006 m. spalio 7 d. Tauragėje), mokėsi pradžios mokykloje, tačiau buvo labai išsilavinusi, skaitė Bibliją, mintinai deklamavo Maironį. Evangelikė liuteronė, todėl ir sūnus buvo pakrikštytas evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Žmona — Vida Kairevičienė (iki 1982 m. gruodžio 23 d. Valatkaitė, g. 1949 m. rugsėjo 18 d. Rokiškyje), kūno kultūros dėstytoja (Lietuvos kūno kultūros institutas Pedagoginis fakultetas, 1972), kandidatė į sporto meistres.
SūnusVirginijus Kairevičius (g. 1961 m. lapkričio 19 d. Kėdainių r.), teisininkas (VU, 1984), Vilniaus apygardos teismo teisėjas.
Anūkė — Rūta Kairevičiūtė (Butkienė)

Įvertinimai

  • 2000 m. Lietuvos nepriklausomybės medalis
  • 2014 m. birželio 14 d. suteiktas Lietuvos teisininkų draugijos garbės nario vardas
  • 2015 m. lapkričio 12 d. už nuopelnus Lietuvos advokatūrai apdovanotas “Advokato garbės ženklu”, aukščiausiu advokatūros apdovanojimu
  • 2016 m. balandžio 27 d. M. K. Čiurlionio fondo nominuotas „Lietuvos šviesuoliu“ ir įteikta „M. K. Čiurlionio taurė REX“

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: