Jonas Laucė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jonas Laucė (1917 m. spalio 18 d. Lašų kaime, Rokiškio valsčius2003 m. gegužės 1 d. Rumšiškės) – raštojas, pedagogas.

Turinys

Jaunystės metai

19331936 m. mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje.

1939 m. gegužės mėn. buvo pašauktas į karinę tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Tarnavo artilerijos pulke, 1939 m. spalio 29 d. dalyvavo Lietuvos kariuomenei įžengiant į Vilnių.

Prasidėjus sovietų okupacijai, J. Laucė karinę tarnybą tęsė Raudonosios armijos lengvosios artilerijos pulke. 1941 m. birželio pradžioje, prieš pat Antrąjį pasaulinį karą buvo paleistas į atsargą.

Siekdamas užsidirbti pinigų studijoms, 1941 m. rugsėjo mėn. pradėjo tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, buvo išsiųstas į Rytų frontą, kur su Raudonąja armija kovėsi Vokietijos Vermachto gretose. Karinę tarnybą baigė 1945 m. Kurše.

Po Vokietijos kapituliacijos pateko į TSRS kariuomenės nelaisvę, vėliau iš jos pabėgo, slapstėsi Rokiškio apskrityje. Kurį laiką dalyvavo rezistencinėje kovoje, 1945 m. rugpjūčio mėn. legalizavosi.

19461950 m. Vilniaus pedagoginiame institute studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 19501951 m. dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju Širvintose, 19511971 m. – Biržų 2-oje vidurinėje mokykloje.

Rašytojas

Mokytojaudamas J. Laucė parašė keturių tomų, 1127 puslapių apimties autobiografinio pobūdžio istorinį romaną „Žaizdre“, kuriame aprašė svarbius 1939‒1962 m. Lietuvos istorijos įvykius: Antrojo pasaulinio karo pabaigą, ginkluotą pokario rezistenciją, sovietines represijas.

1969 m. rudenį, prisidengdamas J. Edivido slapyvardžiu, J. Laucė romano rankraštį pateikė leidyklai „Vaga“, tačiau tų pačių metų gruodžio mėn. gavo atsakymą, kad kūrinys yra „nepriimtinas dėl idėjinio turinio“. Siekdamas savo kūrinį paleisti į pasaulį, jis keletą kartų romano ištraukas bandė siųsti JAV gyvenusiam broliui. Tačiau pateko į sovietinio saugumo akiratį ir 1971 m. liepos 17 d. buvo suimtas.

Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1971 m. gruodžio 17 d. vykusiame teismo posėdyje konstatavo, kad rašydamas ir platindamas „šmeižikiško pobūdžio antitarybinį kūrinį“, J. Laucė padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos SSR baudžiamojo kodekso 1991 str., pripažino jį kaltu ir skyrė jam dviejų metų laisvės atėmimo bausmę.

Bausmę atliko Pravieniškių pataisos darbų kolonijoje, vėliau prievartinėse statybose Kaune.

1975 m. J. Laucė apsigyveno Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Kadangi jis nebegalėjo gauti pedagoginio darbo, tai ilgus metus dirbo pagalbiniu darbininku siuvimo fabrike, statybininku Kauno namų statybos kombinate, akmenų kroviku, staliumi.

Prasidėjus atgimimui, 1988 m. gruodžio 16 d. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo plenumas panaikino LSSR Aukščiausiojo Teismo Teisminės baudžiamųjų bylų kolegijos 1971 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir nutraukė J. Laucei iškeltą baudžiamąją bylą dėl nusikaltimo sudėties nebuvimo.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, leidykla „Vaga“ 1991 m. išleido sutrumpintą J .Laucės romano „Žaizdre“ variantą, pavadintą „Negandų metai“. Jis ir toliau tęsė kūrybinį darbą: parašė atsiminimus apie tarnybą pagalbiniame policijos tarnybos batalione, 1995 m. ir 2002 m. buvo išleisti jo istoriniai romanai „Karūna ir kalavijas“ ir „Mirštančių dievų kerštas“.

Kūryba

Kario ir partizano patirtį aprašė istoriniame dokumentiniame nuotykių romane „Negandų metai“. Istoriniuose romanuose „Karūna ir kalavijas“, „Mirštančių dievų kerštas“ vaizduojama XIV a. pr.- XV a. pab. įvykiai: Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirtis, Vytauto ir Jogailos kova dėl sosto, Kęstučio nužudymas, Lietuvos krikštas, Žalgirio mūšis, Vytauto bandymas karūnuotis, jo mirtis.

Romanai parašyti skirtingų žanrų (legenda, laiškas, panegirika, dokumentas, šventųjų gyvenimai, istorinė apysaka) derinimo principu. Kūrybai būdinga įvykių gausa, veiksmo įtampa, netikėti siužeto posūkiai, pasakojimo įvairovė.

>> Parašiau tą kūrinį septintajame dešimtmetyje, patikėjęs, kad Chruščiovo laikų politinis atšilimas atėjo ilgam. Mane įkvėpė ir padrąsino neseniai lietuviškai pasirodžiusi Aleksandro Solženicyno apysaka „Viena Ivano Denisovičiaus diena“.

1971 metais pasiūliau savo kūrinį „Vagai“. Tai buvo lemtinga klaida. Mano romanas pateko į redaktoriaus Kazio Ambraso rankas. Jis ne tik parašė triuškinančią vidinę recenziją, bet, manau, ir apskundė saugumui. 1971-ųjų vidurvasarį mane suėmė, - prisimena Jonas Laucė.[1]

Bibliografija

  • Negandų metai, 1991 m.
  • Karūna ir kalavijas, 1995 m.
  • Penktasis savisaugos batalionas, atsiminimai, 1998 m.
  • Mirštančių dievų kerštas, 2002 m.

Nuorodos, šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: