Jonas Vasilevičius

Jonas Vasilevičius


Gimė	1920 m. liepos 1 d. Megučionių k., Pakruojo r.
Mirė	† 2016 m. rugsėjo 23 d. (96 m.) Kairėnų kapinėse, Vilniuje

Tėvas	Jurgis Vasilevičius
Motina	Valerija Paslavičiūtė-Vasilevičienė
Sutuoktinis(-ė)	Elena Katinaitė-Vasilevičienė
Vaikai	Eugenijus, Jonas

Veikla	skulptorius

Išsilavinimas	Kauno vidurinė dailės mokykla
Alma mater	Valstybinis dailės akademija, Valstybinis dailės institutas

Jonas Vasilevičius (g. 1920 m. liepos 1 d. Megučionių k., Pakruojo r. – 2016 m. rugsėjo 23 d. Kairėnų kapinėse, Vilniuje) — skulptorius.

Gyvenimo kelias

Gimė 1920 m. liepos 1 d. Pakruojo r. Linkuvos valsčiaus Megučionių kaime. Abu tėvai iš Megučionių k., kur ir skulptorius yra gimęs ir užaugęs penkių vaikų šeimoje. Per pirmąją žemės reformą Lietuvoje Valerija Paslavičiūtė ir Jurgis Vasilevičiai gavo 14 ha žemės, kur reikėjo pasistatyti trobesius ir įsikurti gyvenvietę. Augo keturi sūnūs, bet dar labai maži. Vaikystėje, skatinamas motinos, kūrybingos siuvinėtojos, piešė, lipdė skulptūrėles iš duonos tešlos, molio. 1932 m. baigęs kaimo pradžios mokyklą, gimnazijoje mokytis negalėjo dėl lėšų stokos. Pradėjęs dirbti, laisvalaikiu kūrė skulptūrėles, biustus iš molio, kuriuos padengęs vadinamuoju „šarlaku“ išgaudavo blizgantį paviršių. Nulipdytus Birutę, Kęstutį, Vytautą ir kt. mama greit parduodavo Linkuvos turguje. Taip papildydavo ir šeimos biudžetą...

Darbininkų grupė Linkuvos geležinkelio stotyje. Antras iš kairės stovi Jonas Vasilevičius. 1942 m.

Jonas Vasilevičius (dešinėje ) su draugais studijoje

Jonas Valsilevičius su sūnumis Eugenijumi ir Jonu

Gamindavo puošniai raižytus bičių avilius, skiepijo obelaites, įveisė ne vieną sodą. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje. 1936 m. buvo apdovanotas premijomis ne tik už medžio drožybą, bet ir už gausų pomidorų derlių... Karo metais, pokariu dirbo sunkų fizinį darbą – medkirčiu, vėliau – geležinkelyje. Laisvalaikiu visą laiką lipdė, net ir laikraščiuose nuolat mirgėjusius Lenino ir Stalino portretus iš nuotraukų. Per laimingą atsitiktinumą, padedamas inžinieriaus Vytauto Lekevičiaus, įstojo į ką tik įsteigtą Kauno dailės institutą. Iš sukarintos geležinkelio tarnybos pasišalinęs laikyti egzaminų, išsigelbėjo dviem mokėtais rusiškais žodžiais „učitsa“ ir „institut“ bei Lenino skulptūrėle... Būsimasis dailininkas kuriam laikui apsigyveno Vytauto Lekevičiaus ir jo žmonos Natalijos šeimoje, kuri karo metais išgelbėjo ne vieną žydų šeimą. 1952 m. J. Vasilevičius įstojo į tuometinį Valstybinį dailės institutą, skulptūros specialybę. Kurse mokėsi penki studentai: Aleksejus Charkovas, Jurijus Gežburgas, Izabelė Meškytė, Vytautas Užpalis ir Jonas Vasilevičius. Būsimiems skulptoriams dėstė Petras Aleksandravičius, taip pat Rapolas Jakimavičius, nemokėjęs lietuviškai, kalbėjęs tik rusiškai arba lenkiškai. Ypač svarbi asmenybė J. Vasilevičiaus gyvenime buvo lietuviškosios skulptūros klasikas Juozas Mikėnas, suteikęs jam materialinę pagalbą, padėjęs rasti užsakymų, gelbėjusių iš skurdo ir nepriteklių.

J.Vasilevičius. Skulptūra Oginskio restauruotiems rūmams Plungėje, 1960 m.
J.Vasilevičius. Rašytojos portretas sukurtas 1970 m. Vilniaus aklųjų mokyklai.
Kauno m. atstatyto Vytauto Didžiojo pamiklo fragmentas „Totorius“. sukurtas 1990, 2,5 m. aukščio. J.Vasilevičius.
Lazdijuose atstatytas paminklas žuvusiems kariams nepriklausomybės kovose 1918-1920m. 1991 m. 6 metrų aukščio, granitas.
Skulpt. J.Vasilevičius. Antkapinis paminklas „Liudesys“ Marmuras 2001 m.

Puikiai įsisavinęs skulptūros technologijas, susipažinęs su įvairiais kūrybos metodais, dailininkas galėjo lieti skulptūras, atlikti kitų skulptorių užsakymus. Kad išgyventų, J. Vasilevičiui teko imtis įvairiausių darbų: piešė lozungus ir plakatus, ėmėsi paminklų akmentašystės darbų, išraižė Vilniaus Jaunimo sodo kavinės medžio ornamentus. Gūdžiu sovietmečiu skulptorius kūrė ir bažnyčioms. Dailininkas vedė keramikę Eleną Katinaitę, su kuria susilaukė dviejų sūnų – Eugenijaus ir Jono. Baigęs institutą, įsidarbino Vilniaus „Dailės“ kombinate. 1959 m. įstojo į Dailininkų sąjungą. Tapęs kombinato skulptūros cecho viršininku, dirbdavo be paliovos... Net ir senatvėje darbą dailininkas tebelaiko geriausiu vaistu nuo visų ligų. Visas J. Vasilevičiaus kūrybinis gyvenimas klostėsi sovietinė je sistemoje. Nors ir buvo agituojamas, tačiau į partiją nestojo. Dėl šios priežasties ir dėl to, kad kūrė bažnytinius paminklus ir kryžius, netekdavo dalies užsakymų. Dailininkas anksti buvo pastebėtas ir įvertintas, ypač kai 1960 m. sukūrė Lenino biustą. J. Vasilevičiui liaupsių negailėjo to meto spauda. Tačiau profesorius J. Mikėnas, gyręs globotinį už kūrybą, priekaištavo dėl polinkio į natūralizmą. Pats skulptorius sako, kad sekimas tikrovės formomis slypi jo sielos gelmėse. Jam visad buvo artimesnė klasikinė realistinės skulptūros idėja, romantizuota plastika, o pokario metais ir dėl nepriteklių, ir dėl išsilavinimo stokos nepakako laiko ir galimybių skaityti knygas, gilintis į aktualias meno tendencijas. Ideologizuotos žanrinės Juozo Mikėno, Broniaus Pundziaus, Juozo Kėdainio skulptūros J. Vasilevičiui tapo sektinu pavyzdžiu. Ši įtaka ryški jo kūriniuose „Lauko darbininkės“ (1945), „Jaunosios melžėjos“ (1952), „Kolūkietės“ (1955), „Aviatorių pagalba žemės ūkiui“ (1957), „Darbininkas“ (1958) ir kituose, kuriems būdingas akademinis tikslumas ir buitiškų detalių gausa. Savąją kūrybos sampratą J. Vasilevičius galėjo laisviau realizuoti religinėse skulptūrose ir antkapiniuose paminkluose. Dailininkas kūrė ir portretinius biustus, pavyzdžiui, vyskupo Kazimiero Paltaroko biustą ir reljefą Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (1960–1963). Šie kūriniai – laisvesnės išraiškos, dinamiškesnių formų, artimi lietuviškos liaudies skulptūros plastikai, nors ir juose neišvengta natūralistinių bruožų. J. Vasilevičius nemažai talkino ir kitiems lietuvių skulptoriams. Su Antanu Kmieliausku dirbo Jiezno bažnyčioje, kur atkūrė šventovę puošusią angelo skulptūrą. Plungėje, Oginskių rūmuose, dalyvavo restauravimo darbuose kartu su skulptoriais Gediminu Jokūboniu, Kaziu Kisieliu bei Antanu Dimžliu. Skulptorių grupė čia atkūrė klasikines dekoratyvines rūmų puošybos detales, skulptūras. Talkino J. Mikėnui nukalant ir išliejant garsiąsias „Pirmąsias kregždes“, Petrui Aleksandravičiui – kuriant paminklą Žemaitei, Alfonsui Ambraziūnui – įgyvendinant sudėtingą Kauno IX forto memorialinį ansamblį, Nijolei Gaigalaitei – realizuojant skulptū ros „Eglė žalčių karalienė“ idėją. Taip pat G. Jokūboniui – kuriant „Pirčiupio motiną“ ir paminklą A. Mickevičiui.

Atkūrus nepriklausomybę, 1990 m. kartu su skulptoriais Vladu Bubelevičiumi, Antanu Žukausku ir Juozu Genevičiumi pagal išlikusius brėžinius restauravo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklo Kaune postamento skulptūras, sukurtas 1932 m. Vinco Grybo, kurios sovietmečiu buvo sunaikintos. 1991 m. Lazdijuose atstatė paminklą Lietuvos kariams, žuvusiems 1918–1920 metų Nepriklausomybės kovose, iš bronzos išliejo Lietuvos Respublikos herbą paminklo fasade. Sukūrė paminklines lentas žymiam kraštotyrininkui Juozui Šliavui, Linkuvos gimnazijos direktoriui Ignui Brazdžiūnui ir kitiems. Vėliau J. Vasilevičius dalyvavo Vinco Kudirkos paminklo konkurse, kūrė bareljefus antkapiams, antkapinius kryželius, kamerinius artimų žmonių portretus ir biustus. Dailininko paroda atskleidė subrandintą skulptūros sampratą: precizišką, beveik juvelyriškai išpuoselėtą skulptūrinio reljefo kompozicinę pusiausvyrą, formų rimtį, linijos grakštumą, vaizduojamų personažų nuotaikos perteikimą ir puikų, technologišką atlikimą. Šios savybės atskleidžia ir vidinę skulptoriaus asmenybės harmoniją. Paties J. Vasilevičiaus lėšomis 2008 m., talkinant žurnalistei Zitai Buržaitei-Vėžienei, buvo išleista jo kūrybą ir biografiją pristatanti knyga. Paklaustas, kaip vertina savo kūrybos kelią, J. Vasilevičius atsakė, kad apgailestauja, jog gyvenime neturėjo daug galimybių tobulėti. „Jei būtų duotas kitas šansas ir kitos galimybės, nebesiimčiau pašalinio pagalbinio darbo, visą laiką skirčiau tik kūrybai“, – sakė dailininkas. Užtat šiandien garbaus amžiaus sulaukęs skulptorius entuziastingai išnaudoja likimo skirtą galimybę – visą energiją atiduoda skulptūrai ir piešimui.

DĖL SKULPTORIAUS JONO VASILEVIČIAUS DOVANOJAMŲ DARBŲ KOLEKCIJOS

Skulptorius Jonas Vasilevičius gimė 1920 m. liepos 1 d. Pakruojo rajono Megučionių kaime (Linkuvos sen.). Nuo pat vaikystės išryškėjo polinkis į meną: gražiai piešė, lipdė iš molio. Mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1951 metais baigė Vilniaus dailės institutą. Menininko pasirinkimas buvo monumentalioji dekoratyvinė skulptūra. Dalyvavo dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje. Sukūrė skulptūrų, memorialinių paminklų, atminimo lentų ir kt. Jo sukurtos memorialinės lentos yra skirtos ir mūsų krašto švietėjų atminimui. Tai memorialinės lentos Žiemgalos tyrinėtojui, mokytojui Juozui Šliavui, Linkuvos gimnazijos steigėjui ir direktoriui Ignui Brazdžiūnui bei Žeimelio progimnazijos direktoriui Baliui Nainiui.

2013 m. gegužės 23 d. Lietuvos dailininkų sąjunga raštu kreipėsi į Pakruojo rajono savivaldybę, kuriame jie informavo apie tai, kad ilgametis dailininkų sąjungos narys Jonas Vasilevičius nori padovanoti savo gimtajam kraštui – Pakruojui - skulptūros darbų kolekciją. Su skulptoriumi buvo aptartas dovanojamų darbų sąrašas. Jonas Vasilevičius planuoja padovanoti 20 bareljefų, 3 biustus ir daugiau kaip 10 skulptūrų fragmentų. Planuojama perimtus meno kūrinius eksponuoti Linkuvos kultūros centre. Linkuvoje eksponuoti savo darbus labiausiai pageidauja ir autorius. Linkuvos kultūros centro direktorius Methardas Zubas neprieštarauja, kad būtų įrengta skulptoriaus Jono Vasilevičiaus kūrinių ekspozicija. Kilnojamosios parodos bus eksponuojamos Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“, Rozalimo krašto muziejuje ir kt. kultūros įstaigose.

Esu tos nuomonės, kad skulptoriaus Jono Vasilevičiaus perimtas ir eksponuojamas kūrybinis palikimas, būtų puiki galimybė rajono bendruomenei plačiau pažinti profesionalųjį meną bei išreikšta pagarba ir išsaugotas iš Žiemgalos krašto menininko atminimas. |

Vedėja Birutė Vanagienė

Šaltiniai

Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.

Emilija Stanevičienė – autorius – 98% (+14118-0=14118 wiki spaudos ženklai).
Vitas Povilaitis – redaktorius – 3% (+472-155=317 wiki spaudos ženklai).