Jotvingių kalba

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Jotvingių kalba
Kalbama: -
Kalbančiųjų skaičius: išnyko XVI a. pab.[1]
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: -
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Indeuropiečių
 baltų
  vakarų baltų
   jotvingių

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: -
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: -
ISO 639-3: xsv

Jotvingių arba sūduvių kalba, deinuvių kalba - išnykusi vakarų baltų kalba, kuria kalbėjo jotvingiai. Pietuose šios kalbos arealas kurį laiką siekė Vakarų Bugo vidurupį, o nuo XII-XIII a. jau tik Narevo aukštupį. Iš žinomų baltų kalbų artimiausia jotvingių kalbai buvo Prūsų kalba.

Dėl jotvingių kalbos išnykimo laiko mokslininkai nesutaria. Dauguma jų tą išnykimą datuoja XVI-XVII a. sandūra, tačiau tikėtina, kad atkampesnėse Belovežo girios vietose ši kalba buvo gyva dar ir XX a. I pusėje.

Negausius jotvingių kalbos pažinimo šaltinius sudaro kelios dešimtys jotvingiškos fonetikos vietovardžių (vandenvardžiai Bilsas, Zebrys, Veisiejis, Seira, Seirijis, gyvenviečių pavadinimai Leipalingis, Jieznas, Berznykas, Seinai ir kt.), 1978 m. rastas rankraštinis jotvingių kalbos Narevo pagonių šnektų žodynėlis ir dar keli prastai užrašyti žodžiai.

Iš visų šių fragmentų galima spręsti, kad deinuviai, kaip ir prūsai bei kuršiai, tebeturėjo išlaikę senovinį baltišką ei, nebetarė š, ž (vietoje jų tardavo s, z). Su prūsais juos siejo ir daugelis leksikos paralelių (pvz., Kirsna (upės vardas, plg. pr. kirsnan „juodas“; Garbus, Garbingiai (kalnų vardai), plg. pr. garbus „kalnas“; Gailintas (ežero vardas), plg. pr. gaylis „baltas“; Azagis (ežero vardas), plg. pr. assegis [azegis] „pūgžlys“; Stabingis (ežero vardas), plg. pr. stabis „akmuo“).

Jotvingiškais laikomi Pietų Lietuvos vietų ir vandenų vardai, turintys priesagą -ing- (paralelė su kuršių kalba), pvz., Apsingė, Nedingė, Pilvingis, Suvingis.

Kai kurių lenkų ir lietuvių kalbų tarmėms būdingas „mozūravimas“ (s, z tarimas vietoj š, ž: zasis, zvėris, as) dalies kalbininkų laikomas jotvingių kalbos substratiniu palikimu. Lietuvoje šis reiškinys pastebėtas Kabelių ir Musteikos kaimuose (Varėnos r.), taip pat jau išnykusioje Zietelos (netoli Naugarduko) lietuvių šnektoje. Jotvingių substratu aiškinamas ir minkštųjų t, d painiojimas su k, g kai kuriose pietų aukštaičių šnektose, pvz., kėvas „tėvas“, degutė „gegutė“, begėgė „begėdė“, gievas „Dievas“ (Kabeliai, Dieveniškės, Švendubrė, Leipalingis)

Šaltiniai

Taip pat skaitykite

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: