Jungtinės Karalystės istorija
Apie Anglijos istoriją iki 1707 m. skaitykite straipsnį Anglijos istorija
1707 m. unijos aktu Anglija ir Škotija susijungė į vieną valstybę, kuri pavadinta Didžiosios Britanijos karalyste (Kingdom of Great Britain). Nuo 1801 m. vieningą įstatymų leidybos susirinkimą turinti valstybė pasivadino Jungtine Didžiosios Britanijos ir Airijos karalyste.
Karalienės Anos valdymo pabaiga (1702-1714)
1707 m. unijos aktas buvo nepriimtinas išvytosios Stiuartų dinastijos šalininkams. Naudodamasis šiomis nuotaikomis pretendentas į sostą, Jokūbas III Stiuartas, palaikomas prancūzų dalinio, 1708 m. kovo mėn. pabandė išsilaipinti Škotijos pakrantėje. Išsilaipinimas nepavyko dėl anglų admirolo Bingo budrumo. Po Anos mirties, pagal sosto paveldėjimo aktą karūna atiteko Hanoverio kurfiurstui Georgui, Jokūbo I-ojo vaikaitės Sofijos sūnui.
Jurgis I
Beveik iškart po karūnacijos Jurgis I-asis paleido torių vyriausybę ir į kabinetą pakvietė vigus, kuriuos atstovavo Robert Walpole. Ankstesnė vyriausybė buvo teisiama už Utrechto taikos sudarymą, Bolingbrokas pabėgo į Prancūziją ir ėmė tarnauti pretendentui į sostą Jokūbui III Stiuartui. Tuo metu grafo Maro vadovaujami 15 tūkst. jakobitų sukėlė sukilimą Škotijoje, o 1715 m. gruodį pretendentas į sostą asmeniškai išsilaipino netoli Aberdino ir pasiskelbė karaliumi Jokūbu III-uoju. Tačiau pagrindinio Stiuartų globėjo Liudviko XIV mirtis, taip pat prasidėję nesutarimai tarp pretendento ir Bolingbroko, paralyžavo sukilėlių pajėgas, o parlamentu besiremianti Anglijos vyriausybė veikė ryžtingai ir energingai. Sukilėliai buvo sumušti pre Šerifmuiro, o tik ką išsilaipinęs Jakūbas buvo priverstas bėgti. Dar prasčiau nusisekė 1719 m. sukilimas.
1718-1720 m. Anglija dalyvavo vadinamojoje Ketverių sąjungoje, nukreiptoje prieš Ispanijos ministro Alberonio politiką. Anglija paskelbė karą ispanijai ir sunaikino jos laivyną. 1720 m. šalyje kilo finansinė suirutė (Pietų jūrų kompanija).
Jurgis II
Valdant Jurgiui II-jam partinis gyvenimas nepakito. Vigai ir toliau liko valdžioje ir laikėsi taikingos politikos.
XIX a.
Dėl konstitucinių precedentų Anglijoje susiklostė parlamentinis režimas. Šiam anglų parlamentiniam režimui buvo būdinga:
- visos valdžios viršūnė susidėjo iš suverenaus parlamento plačiąja prasme, t. y. iš karūnos ir abejų rūmų. Parlamento visagalybę lėmė tai, kad, valstybėje parlamento veiklos nevaržė jokios normos (nebuvo tai reglamentuojančios rašytinės konstitucijos);
- vykdomoji valdžia kilo iš tautos renkamo parlamento ir buvo jam atsakinga, ir tai buvo išreiškiama formule „parlamentas leidžia įstatymus ir valdo per ministrų kabinetą“;
- nors įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia tiesiogiai nesijungė, bet jie vienas kitą veikė. Ministrų kabinetą skyrė monarchas, bet už savo veiklą atsakė parlamentui. Parlamentas t. p. galėjo kontroliuoti karaliaus veiklą, nes už jo aktus atsakomybę prisiėmė kabinetas. Ministras pirmininkas parlamentą galėjo paleisti prieš laiką, o monarchas galėjo atmesti parlamento priimtus aktus, nors pagal nerašytą taisyklę kareliškąjį pritarimą monarchas suteikdavo visiems parlamento įstatymams.
XX a.
Apie XX a. parlamentinio režimo reikšmė silpo ir tai skatino deleguotosios teisės aktų leidybos paplitimas. Pagr. valstyb. institucijų sist. grandimi tapo ministrų kab. XVIII a. jis išsiskyrė iš Slaptosios tarybos (aukščiausioji karališkoji valdymo instituc.). Ministrų kab. valdė ir leido įstatymus per parlamentą.
Po unijos su Airija ir Škotija vėl išaugo parlamento reikšmė. Atsirado galimybė į vietas parlamente patekti platesnei visuomenei. Tačiau tai nebuvo lengva. Išliko nemaži cenzai (turto, lyties, amžiaus, sėslumo ir kt.). T. p. galiojo daugelis pasenusių taisyklių (viena iš jų dvigubo votumo, kuri leido balsuoti tam pačiam rinkėjui balsuoti ne tik gyvenamojoje, bet ir nekilnojamo turto buvimo vietoje).
Demokratėjimo kryptimi buvo eitą dar labai ilgą laiką. Pirmuoju žingsneliu šia kryptimi, atkakliai priešinantis Lordų rūmams, buvo 1832 m. išleistas „Tautos atstovavimo aktas“. Jis palietė tik rinkėjų turto cenzą ir rinkimų geografiją. Buvo priimamo naujos rinkimų reformos. 1872 m. įvestas slaptas balsavimas. Ir tik 1948 m. Anglijoje įvesti lygūs rinkimai vietoj turėtų balsų rinkimų apygardoje pagal nuolatinę gyv. vietą, rinkimų apygardoje, kurioje buvo nekiln. turtas, o baigusiems universitetus asmenims – dar ir universitetinėje rinkimų apygardoje nuo šiol rinkėjai galėjo balsuoti tik vienoje nuolatinės gyvenamosios vietos rinkimų apygardoje.
Paskutinė rinkimų reforma Anglijoje buvo 1969 m. Jos metu rinkėjų – vyrų ir moterų – amžiaus riba tapo 18 m.
Nuorodos
| |||||
| ||||||