Juodkrantė
- Juodkrante vadintas ir buvęs kaimas Šilutės krašte, žr. Pelkininkai (Šilutė).
† 1947 Juodkrantė | ||||||||||||||||
---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
Koordinatės: | ||||||||||||||||
Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3 | ||||||||||||||||
Respublika: | Lietuva | |||||||||||||||
Apskritis: | Klaipėdos apskritis | |||||||||||||||
Savivaldybė: | Neringos savivaldybė | |||||||||||||||
Panaikinimo data: | 1947 m. | |||||||||||||||
Gyventojų: | 720 (?) | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Istoriniai pavadinimai | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Vikiteka: | JuodkrantėVikiteka |
Juodkrantė – antroji pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, 18 km į pietus nuo Klaipėdos, priklausanti Neringos savivaldybei. Istorinis-urbanistinis draustinis, linijinio plano gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei marias.
Stovi Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1885 m., taip pat katalikų), išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilų ir kitų pastatų, pamario žvejų sodybų, yra uostas prie Kuršių marių, jachtų prieplauka. Veikia poilsio namai, L. Rėzos jūrų kadetų mokykla, pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1959 m.), paštas (LT-93017), kultūros centras, vėtrungių galerija.
Juodkrantė – bene pastoviausia Kuršių nerijos gyvenvietė, net pustomo smėlio laikais (XVIII–XIX a.) išlikusi savo vietoje, kadangi šalia jos buvo natūralaus nerijos miško – sengirės vietų.
Geografija
Netoli Juodkrantės yra nuo XIX a. pradžios stebima pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija. Šiuo metu ji labai išsiplėtė ir pradeda kelti grėsmę miškui, mat nuo rūgščių jų išmatų džiūsta medžiai.
Juodkrantė įsikūrusi senųjų – parabolinių kopų slėnyje, yra išlikę senų pušynų fragmentų. Netoli Juodkrantės yra saugomos Pilkosios kopos. Kadangi nuo kito marių kranto jos atrodė tamsios, tai nuo jų ir kaimas gavo Juodkrantės pavadinimą. Prie Juodkrantės yra apžvalgos aikštelė ant Garnių kalno.
Prie Juodkrantės yra vieta, kur daugiausia Lietuvoje gaunama gintaro. Jis čia kasamas nuo 1862 m., nuo tų laikų ir įlanka pavadinta Gintaro įlanka.
<tabber>
OpenStreetMap=
|
|-| SSRS genštabas (1985–1990)=
Juodkrantė TSRS topografiniame žemėlapyje[2][3]. |
|-| Retromaps=
|
</tabber>
Istorija
Čia žmonių gyventa nuo seno: jos apylinkėse rasta akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių gintaro dirbinių. Priešais Gintaro įlanką anksčiau buvo kaimas Grikienė (arba Nuodėmių kaimas), dabar esantis Juodkrantės teritorijoje.
Juodkrantė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 1429 m. Tada ji buvo arčiau jūros, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. 1509 m. Juodkrantei suteikta žvejybos privilegija. 1599–1600 m. senąjį kaimą (13 sodybų) beveik užpustė smėlis, todėl XVII a. pradžioje gyvenvietė persikėlė į dabartinę vietą. 1603 m. jis labai nukentėjo nuo maro, čia liko tik 6 apgyventintos sodybos. Smėlis tebeslinko ir pajūrio Juodkrantė paskutinį kartą paminima 1724 m.
1669 m. miškų prievaizdas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įkurti karčiamą. 1682 m. gautas leidimas ir kurtis žvejams. 1697 m. suteikta Kulmo teisė. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai, iš ten 1794 m. perkelta Karvaičių bažnyčia, kuri 1878 m. sudegė. Senoji Juodkrantė (šiaurėje), Naujieji Karvaičiai (pietuose) ir Juodkrantė prie bažnyčios (viduryje) susiliejo į vieną gyvenvietę. 1860–1881 m. surinktas Juodkrantės lobis (vertingi priešistorinių laikų gintaro dirbiniai). XIX a. viešbučių savininkas iš Tilžės Eduardas Štelmacheris Juokrantėje pastatė viešbutį „Kurischer Hof“. 1870 m. aplink jį jau stovėjo 11 vilų.
Apie 1840 m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas-vasarvietė ir 1858 m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o vėliau ir Tilžės. Maždaug tuo metu (1855 m., 1860 m. ir 1861 m.), gilinant marių dugną, rasta gintaro. Tai dar labiau paskatino gyvenvietės vystymąsi. 1860–1890 m. kurorto plėtrą skatino kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ gintaro gavybos veikla. XIX a. – XX a. pradžioje Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų ir parduotuvių. 1885 m. pastatyta mūrinė Juodkrantės bažnyčia.
1946 m. rugpjūčio 3 d. Juodkrantė tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, o nuo 1961 m. įjungta į naują Neringos miestą. Sovietmečiu pastatyta poilsio namų, tarp jų – Vilniaus baldų kombinato „Ąžuolyno“ poilsio namai (architektas E. Guzas), respublikiniai žemės ūkio statybininkų poilsio namai (architektas E. Jurgelionis).
Administracinis-teritorinis pavaldumas | ||
---|---|---|
1525–1701 m. | Klaipėdos valsčius, Prūsijos kunigaikštystė | |
1701–1752 m. | Klaipėdos valsčius, Prūsijos karalystė | |
1752–1871 m. | Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė | |
1871–1918 m. | Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija | |
1919–1923 m. | Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas | |
1923–1939 m. | Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva | |
1939–1944 m. | Klaipėdos apskritis, Trečiasis Reichas | |
1946–1947 m. | miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos apskritis | |
1947–1950 m. | miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos miestas | |
1950–1953 m. | miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos sritis | |
1953–1961 m. | miesto tipo gyvenvietė | |
1961–1995 m. | Juodkrantės seniūnijos centras, Neringos miesto savivaldybė | |
1995–1999 m. | Juodkrantės seniūnijos centras, Neringos miesto savivaldybė | |
nuo 1999 m. | Neringos savivaldybė |
Pavadinimo kilmė
Lietuviškas vietovardis Juodkrantė yra vertinys iš ankstesnio, vokiško vietovardžio Schwarzort, reiškiančio „juoda vieta“. Manoma, kad XIV a. Baltijos jūroje ties Juodkrante įvyko laivo katastrofa, todėl vietovė ir galėjusi būti pavadinta juoda vieta.[4]
Kultūra
- Juodkrantės liuteronų bažnyčioje 1973 m. įkurtas miniatiūrų muziejus, kuriame eksponuotos tapytos miniatiūros, juvelyriniai dirbiniai, medaliai, languose buvo dailininko B. Bružo vitražai.
- Raganų kalno medinių liaudies skulptūrų ekspozicija, įkurta 1979–1981 ir 1988 m. (projekto autoriai – skulptorius S. Šarapovas ir architektas A. Nasvytis, skulptūras drožė daugiau nei 100 liaudies meistrų). Dauguma skulptūrų – liaudies pasakų ir sakmių personažai.
- Akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo”, įrengtas 1995 m. pradėtoje statyti krantinėje (architektas R. Krištapavičius).
- Lietuvos Dailės muziejaus parodų salė, įrengta 1982 m.
- Vilos: „Karlo Majaus viešbutis“ (pastatytas 1879 m.), „Geringo vila“ (pastatyta 1881 m.), „Monbijou“ (dabar įsikūrusi Juodkrantės seniūnija), „Vila Flora“.
- Skulptūra „Prisikėlimas“ (tautodailininkas Zigmas Vaišvila).
- Ievos kalnas, ant kurio nuo seno švenčiamos Joninės.
- Juodkrantės parodų namai.
Gyventojai
Demografinė raida tarp 1910 m. ir 2001 m. | |||||
1910 m.sur. | 1925 m.sur. | 1959 m.sur. | 2001 m.sur. | ||
---|---|---|---|---|---|
402 | 408 | 570 | 720 | ||
|
Žymūs žmonės
Nuo Juodkrantės, Karvaičių kaimo kilęs žymūs lietuvių tautosakininkas Liudvikas Rėza. Jam čia 1994 m. pastatytas paminklas (autorius – Arūnas Sakalauskas). L. Rėzos vardu yra pavadinta ir Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla.
Juodkrantėje jaunystę praleido vokiečių tapytojas Gustavas Fenkolis (1872–1950).
Sportas
Juodkrantė viena universaliausių buriavimo vietų Lietuvoje. Buriuojama jėgos aitvarais ir burlentėmis tiek marių, tiek jūros pusėje prie mažosios gelbėtojų stoties. Tinka visos vėjo kryptys.
Gyvenvietėje į rytus nuo bažnyčios yra įrengtas Juodkrantės stadionas su daug futbolo vartų.
Galerija
Šaltiniai
- Juodkrantė. „Lietuvos istorija“. Enciklopedinis žinynas, T. I (A–K). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011. ISBN 978-5-420-01689-3. – 667 psl.
- Juodkrantė. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. - 147 psl.
- Juodkrantė. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai. - 128 psl.
- Juodkrantė. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 714 psl.
- Juodkrantė. Mūsų Lietuva, T. 4. - Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. - 675 psl.
- Schwarzort GenWiki
- Marcinkas Feliksas. Lietuva: Juodkrantė, Raganų kalnas. V.: Tautodailė, 1994. 72 p., iliustr.
- Počiulpaitė Alė. Ąžuolai Raganų kalne // KB. 1979. Nr. 12. P. 41-43, iliustr. -1979 m.
- Istorinė raida