Juodkrantė

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
† 1947
Juodkrantė
   Symbols of Neringa (Juodkrantė).svg   
Juodkrante2.jpg

Juodkrantė
55°33′11″N 21°07′30″E / 55.553°N 21.125°E / 55.553; 21.125 (Juodkrantė)Koordinatės:55°33′11″N 21°07′30″E / 55.553°N 21.125°E / 55.553; 21.125 (Juodkrantė)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3
Respublika: Vėliava Lietuva
Apskritis: Vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė: Vėliava Neringos savivaldybė
Panaikinimo data: 1947 m.
Gyventojų: 720 (?)
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)
Vardininkas: Júodkrantė
Kilmininkas: Júodkrantės
Naudininkas: Júodkrantei
Galininkas: Júodkrantę
Įnagininkas: Júodkrante
Vietininkas: Júodkrantėje
Istoriniai pavadinimai


Filmuota medžiaga.[1]

Commons-logo.svg Vikiteka: JuodkrantėVikiteka

Juodkrantė – antra pagal dydį gyvenvietė Kuršių nerijoje, 18 km į pietus nuo Klaipėdos, priklausanti Neringos savivaldybei. Istorinis-urbanistinis draustinis, linijinio plano gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei marias.

Stovi Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia (pastatyta 1885 m., taip pat katalikų), išlikę XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vilų ir kitų pastatų, pamario žvejų sodybų, yra uostas prie Kuršių marių, jachtų prieplauka. Veikia poilsio namai, L. Rėzos jūrų kadetų mokykla, pagrindinė mokykla, biblioteka (nuo 1959 m.), paštas (LT-93017), kultūros centras, vėtrungių galerija.

Juodkrantė – bene pastoviausia Kuršių nerijos gyvenvietė, net pustomo smėlio laikais (XVIII–XIX a.) išlikusi savo vietoje, kadangi šalia jos buvo natūralaus nerijos miško – sengirės vietų.

Turinys

Geografija

Juodkrantės apylinkės
Juodkrantės kormoranai
Pilkosios kopos

Netoli Juodkrantės yra nuo XIX a. pradžios stebima pilkųjų garnių ir kormoranų kolonija. Šiuo metu ji labai išsiplėtė ir pradeda kelti grėsmę miškui, mat nuo rūgščių jų išmatų džiūsta medžiai.

Juodkrantė įsikūrusi senųjų – parabolinių kopų slėnyje, yra išlikę senų pušynų fragmentų. Netoli Juodkrantės yra saugomos Pilkosios kopos. Kadangi nuo kito marių kranto jos atrodė tamsios, tai nuo jų ir kaimas gavo Juodkrantės pavadinimą. Prie Juodkrantės yra apžvalgos aikštelė ant Garnių kalno.

Prie Juodkrantės yra vieta, kur daugiausia Lietuvoje gaunama gintaro. Jis čia kasamas nuo 1862 m., nuo tų laikų ir įlanka pavadinta Gintaro įlanka.



Žiūrėti didesniame žemėlapyje
Juodkrantė OpenLayers žemėlapyje
Juodkrantė TSRS topografiniame žemėlapyje[2][3].


Istorija

Juodkrantė XIX a. pabaigoje

Čia žmonių gyventa nuo seno: jos apylinkėse rasta akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus archeologinių gintaro dirbinių. Priešais Gintaro įlanką anksčiau buvo kaimas Grikienė (arba Nuodėmių kaimas), dabar esantis Juodkrantės teritorijoje.

Juodkrantė rašytiniuose šaltiniuose minima jau 1429 m. Tada ji buvo arčiau jūros, 2,5 km į šiaurę nuo dabartinės gyvenvietės. 1509 m. Juodkrantei suteikta žvejybos privilegija. 15991600 m. senąjį kaimą (13 sodybų) beveik užpustė smėlis, todėl XVII a. pradžioje gyvenvietė persikėlė į dabartinę vietą. 1603 m. jis labai nukentėjo nuo maro, čia liko tik 6 apgyventintos sodybos. Smėlis tebeslinko ir pajūrio Juodkrantė paskutinį kartą paminima 1724 m.

1669 m. miškų prievaizdas Hansas Reinishas gavo privilegiją šalia kelio įkurti karčiamą. 1682 m. gautas leidimas ir kurtis žvejams. XVIII a. pabaigoje į Juodkrantę persikėlė ir užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai kartu perkeliant ir Karvaičių bažnyčią, kuri 1878 m. sudegė. Senoji Juodkrantė (šiaurėje), Naujieji Karvaičiai (pietuose) ir Juodkrantė prie bažnyčios (viduryje) susiliejo į vieną gyvenvietę. 1861 m. rastas Juodkrantės lobis. XIX a. viešbučių savininkas iš Tilžės Eduardas Štelmacheris Juokrantėje pastatė viešbutį „Kurischer Hof“. 1870 m. aplink jį jau stovėjo 11 vilų.

Juodkrantė 1796-1802 m. žemėlapyje

Apie 1840 m. Juodkrantė ėmė garsėti kaip kurortas ir 1858 m. į ją pradėjo plaukti garlaiviai iš Klaipėdos, o vėliau ir Tilžės. Maždaug tuo metu (1855 m., 1860 m. ir 1861 m.), gilinant marių dugną, rasta gintaro. Tai dar labiau paskatino gyvenvietės vystymąsi. 1861-1882 m. prie Juodkrantės surasta labai vertingų priešistorinių laikų gintaro dirbinių. 18601890 m. kurorto plėtrą skatino kompanijos „W. Stantien & M. Becker“ gintaro gavybos veikla. XIX a. – XX a. pradžioje Juodkrantėje įsikūrė daug viešbučių, vilų, vasarnamių, restoranų ir parduotuvių. 1885 m. pastatyta mūrinė Juodkrantės bažnyčia.

1946 m. rugpjūčio 3 d. Juodkrantė tapo miesto tipo gyvenviete (kaip vasarvietė), 1947 m. prijungta prie Klaipėdos, o nuo 1961 m. įjungta į naują Neringos miestą. Sovietmečiu pastatyta poilsio namų, tarp jų – Vilniaus baldų kombinato „Ąžuolyno“ poilsio namai (architektas E. Guzas), respublikiniai žemės ūkio statybininkų poilsio namai (architektas E. Jurgelionis).

Administracinis-teritorinis pavaldumas
15251701 m. Klaipėdos valsčius, Prūsijos kunigaikštystė
17011752 m. Klaipėdos valsčius, Prūsijos karalystė
17521871 m. Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė
18711918 m. Klaipėdos apskritis, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija
19191923 m. Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas
19231939 m. Klaipėdos apskritis, Klaipėdos kraštas, Lietuva
19391944 m. Klaipėdos apskritis, Trečiasis Reichas
19461947 m. miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos apskritis
19471950 m. miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos miestas
19501953 m. miesto tipo gyvenvietė, Klaipėdos sritis
19531961 m. miesto tipo gyvenvietė
19611995 m. Juodkrantės seniūnijos centras, Neringos miesto savivaldybė
19951999 m. Juodkrantės seniūnijos centras, Neringos miesto savivaldybė
nuo 1999 m. Neringos savivaldybė


Kultūra

  • Juodkrantės liuteronų bažnyčioje 1973 m. įkurtas miniatiūrų muziejus, kuriame eksponuotos tapytos miniatiūros, juvelyriniai dirbiniai, medaliai, languose buvo dailininko B. Bružo vitražai.
  • Raganų kalno medinių liaudies skulptūrų ekspozicija, įkurta 19791981 ir 1988 m. (projekto autoriai – skulptorius S. Šarapovas ir architektas A. Nasvytis, skulptūras drožė daugiau nei 100 liaudies meistrų). Dauguma skulptūrų – liaudies pasakų ir sakmių personažai.
  • Akmens skulptūrų parkas „Žemė ir vanduo”, įrengtas 1995 m. pradėtoje statyti krantinėje (architektas R. Krištapavičius).
  • Lietuvos Dailės muziejaus parodų salė, įrengta 1982 m.
  • Vilos: „Karlo Majaus viešbutis“ (pastatytas 1879 m.), „Geringo vila“ (pastatyta 1881 m.), „Monbijou“ (dabar įsikūrusi Juodkrantės seniūnija), „Vila Flora“.
  • Skulptūra „Prisikėlimas“ (tautodailininkas Zigmas Vaišvila).
  • Ievos kalnas, ant kurio nuo seno švenčiamos Joninės.
  • Juodkrantės parodų namai.

Gyventojai

P social sciences.png
P social sciences.png
Demografinė raida tarp 1910 m. ir 2001 m.
1910 m.sur. 1925 m.sur. 1959 m.sur. 2001 m.sur.
402 408 570 720

Žymūs žmonės

Paminklas Liudvikui Rėzai

Nuo Juodkrantės, Karvaičių kaimo kilęs žymūs lietuvių tautosakininkas Liudvikas Rėza. Jam čia 1994 m. pastatytas paminklas (autorius – Arūnas Sakalauskas). L. Rėzos vardu yra pavadinta ir Juodkrantės Liudviko Rėzos jūrų kadetų mokykla.

Juodkrantėje jaunystę praleido vokiečių tapytojas Gustavas Fenkolis (1872–1950).

Sportas

Juodkrantė viena universaliausių buriavimo vietų Lietuvoje. Buriuojama jėgos aitvarais ir burlentėmis tiek marių, tiek jūros pusėje prie mažosios gelbėtojų stoties. Tinka visos vėjo kryptys.

Gyvenvietėje šalia bažnyčios yra įrengtas stadionas su daug futbolo vartų.

Galerija

Šaltiniai

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: