Juozapas Kukta

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juozapas Kukta

Gimė 1873 m. lapkričio 3 d.
Trakinių k., Kurkliuose
Mirė 1942 m. birželio 16 d. (68 m.)
Kaune
Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje

Veikla
Kunigas kanauninkas, teologas, vyskupas, švietėjas, visuomenininkas

Alma mater 1899 m. Peterburgo dvasinėje akademija

Turinys

Juozapas Kukta (1873 m. lapkričio 3 d. Trakinių k., Kurkliuose1942 m. birželio 16 d. Kaune) – Kunigas kanauninkas, teologas, vyskupas, švietėjas, visuomenininkas. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedroje.

Anykštėno Biografija

Gimimo data pagal naująjį kalendorių – 1873 m. vasario 3 d.

Tėvai: Mykolas Kukta (18291879) ir Ona Raupelytė-Kuktienė (18321905) iš Klabinių (Molėtų raj.) – žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Augo aštuonių vaikų šeimoje. Broliai: Jonas Kukta (18531903) – žemdirbys, Jokūbas Kukta – spaustuvininkas knygrišys, Mykolas Kukta (1864–?) – žemdirbys, Uršulė Kuktaitė-Vėžienė – žemdirbė, Adomas Kukta – žemdirbys ūkininkas, amatininkas siuvėjas, tremtinys, miręs tremtyje, Simonas Kukta (apie 18721943) – žemdirbys ūkininkas ir Martynas Kukta (18751956) – verslininkas spaustuvininkas. Sūnėnai: brolio Adomo sūnus Jonas Krizostomas Kukta (19061993) – kunigas, vienuolis jėzuitas, brolio Simono sūnus Petras Kukta-Girininkas (19191949) – laisvės gynėjas, partizanų būrio vadas, brolio Mykolo sūnus Tomas Kukta (19001989) – kariškis, laisvės gynėjas, politinis kalinys ir tremtinys.

Pasimokęs namuose, 18841887 m. baigė tris klases Kurklių rusiškoje pradžios mokykloje, paskui 1887 m. išvyko į Vilnių gyventi pas vyresnįjį brolį Jokūbą ir toliau mokytis. Mokydamasis privačiai, 18871891 m. baigė vidurinį mokslą Vilniaus keturių klasių gimnazijoje.

18911895 m. studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, 18951899 m. tęsė studijas Sankt Peterburgo (Rusija) dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos magistro laipsnį.

1898 m. gruodžio 19 (pagal naująjį kalendorių – gruodžio 31) d. Sankt Peterburge J. Kukta buvo įšventintas kunigu.

18991901 m. jis buvo Vilniaus Šv. Teresės – Aušros Vartų bažnyčios vikaras.

Vilniaus lietuviams katalikams atgavus Šv. Mikalojaus bažnyčią kaip Šv. Jono parapijos filiją, J. Kukta 19011908 m. buvo jos rektorius, kunigas filialistas. Bažnyčioje buvo lietuviškos spaudos slėptuvė. J. Kukta čia pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba, subūrė lietuvių giedotojų bažnytinį chorą. Bažnyčia tapo lietuvybės centru Vilniuje, prie jos būrėsi ir kiti lietuviai kunigai, tarp jų – ir Vilniuje dirbęs Juozas Tumas-Vaižgantas.

1902 m. jis buvo paskirtas ir tikybos mokytoju Vilniaus komercinėje mokykloje, keturklasėje miesto mokykloje bei nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje. Tikybą lietuviams jis dėstė lietuvių kalba, buvo uolus lietuvių reikalų gynėjas. 19061908 m. jis dėstė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoje. 1904 m. jis buvo paskirtas Vilniaus konsistorijos asesoriumi.

1904 m. panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, jis buvo vienas iš laikraščio "Vilniaus žinios" organizatorių, paskui padėjo broliui Martynui Kuktai atidaryti privačią spaustuvę.

1905 m. J. Kukta dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe, buvo vienas iš 15 jo parengiamojo komiteto narių, atstovaudamas Šv. Mikalojaus parapijos tikintiesiems.

Nuo 1904 m. jis taip pat buvo Vilniaus lietuvių labdaros draugijos pirmininkas, 1905 m. įsteigė Vilniaus lietuvių beturčių vaikams prieglaudą ir draugiją vargdienių vaikams globoti. 1907 m. J. Kukta gavo rusų valdžios leidimą lietuvių dviklasei mokyklai ir suteikė jai nemokamas patalpas prie Šv. Mikalojaus bažnyčios, buvo jos mokytojas.

1907 m. sausio 9 d. J. Kukta kartu su keliais kitais lietuviais inteligentais Petro Vileišio namuose Antakalnyje surengė ir atidarė Pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje pirmąkart savo kūrinius eksponavo ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

19081922 m. J. Kukta buvo Vilniaus Visų Šventųjų parapijos klebonas. 1917 m. Vilniaus vyskupas Eduardas Roppas paskyrė jį Vilniaus vyskupijos katedros kapitulos kanauninku.

1909 m. J. Kukta buvo išrinktas į mišrią komisiją lietuvių ir lenkų ginčams spręsti. Vėliau jis buvo aktyvus lietuvių švietimo draugijos "Rytas" narys, rūpinosi Vilniaus krašto švietimu. 1913 m. steigiamajame šios draugijos susirinkime jis buvo išrinktas pirmosios valdybos nariu, paskui buvo vis perrenkamas kasininku, o 1917 m. išrinktas "Ryto" draugijos vicepirmininku. Draugijos centras ir raštinė ilgą laiką buvo J. Kuktos parapijos – Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios – klebonijoje. J. Kuktos iniciatyva "Ryto" draugija Vilniuje įsteigė pedagoginius kursus liaudies mokytojams rengti, perėmė ir išlaikė jo paties vadovaujamus vakarinius kursus, buvo įsteigta Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija, kuri 19161921 m. buvo vadinama "Ryto" draugijos Vilniaus lietuvių gimnazija. Jis buvo 3-osios Vilniaus savitarpio kredito bendrovės pirmosios valdybos narys.

Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti Centro komiteto narys, paskui – vicepirmininkas, o nuo 1918 m. – pirmininkas. 1917 m. liepos 10 d. kartu su kitais 14 žymių lietuvių jis pasirašė kontrmemorandumą Vokietijos vyriausybei, kuriame pareiškė protestą prieš Lietuvos lenkų kėslus Lietuvą prijungti prie Lenkijos, už tai kiek laiko buvo atleistas iš klebono pareigų.

Nuo 1918 m., Vilniaus vyskupu tapus jo studijų draugui Jurgiui Matulaičiui (18711927), J. Kukta buvo artimiausias jo talkininkas. Kaip vyskupo atstovas J. Kukta 1920 m. kovo mėnesį lydėjo Vatikano prefekto pavaduotoją Ambrogio Ratti – būsimąjį popiežių Pijų XI (18571939) jo kelionėje po Lietuvą.

1922 m. sausį lenkų valdžia Vilniuje J. Kuktą suėmė, kalino Lukiškėse ir kaltino sukilimo prieš lenkus organizavimu. Vasario 6 d. kartu su 33 lietuviais veikėjais, tarp kurių buvo ir 19 kunigų, jis buvo ištremtas iš Vilniaus ir apsistojo Kaišiadoryse. 19221926 m. Vilniaus vyskupo J. Matulaičio pavedimu, vėliau popiežiaus Pijaus XI paskyrimu, kaip apaštališkasis administratorius jis valdė Nepriklausomoje Lietuvoje likusią Vilniaus vyskupijos dalį – 5 dekanatus su 63 bažnyčiomis.

Įsteigus Kaišiadorių vyskupiją, 1926 m. balandžio 5 d. J. Kukta buvo paskirtas pirmuoju Kaišiadorių vyskupu ordinaru. 1926 m. gegužės 1 d. arkivyskupas Jurgis Matulaitis-Matulevičius konsekravo J. Kuktą vyskupu. Jis ėjo šias pareigas 19261942 m., iki gyvenimo pabaigos. J. Kuktos ingreso iškilmės buvo surengtos 1926 m. gegužės 24 d. Žąslių (Kaišiadorių raj.) Šv. Jurgio bažnyčioje.

1926 m. gegužės 16 d. J. Kukta talkino kitiems vyskupams, konsekruojant Vilniaus vyskupą koadjutorių Mečislovą Reinį.

Jis organizavo pirmąjį vyskupijos Eucharistinį kongresą, 1936 m. gegužės 11–13 dienomis sušaukė diecezinį sinodą, įsteigė daugiau nei dešimt naujų parapijų, paskelbė 17 ganytojiškų laiškų.

Dieceziją J. Kukta suskirstė į 9 dekanatus: Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žąslių ir Žiežmarių. 1928 m. jis sudarė kapitulą (4 prelatai ir 4 kanauninkai). Nuo 1908 m. statomą Kaišiadorių parapinę bažnyčią J. Kukta pertvarkė į katedrą (įrengta 1932 m., konsekruota 1936 m.). Jo rūpesčiu 1933 m. buvo baigti statyti vyskupų rūmai. 1940 m. Kaišiadorių vyskupijai priklausė 67 bažnyčios.

Iki senatvės jis išliko atviras ir tiesus bažnyčios teisių gynėjas. 1941 m. kartu su vyskupu Vincentu Borisevičiumi jis nuvyko pas Nikolajų Pozdniakovą ir Mečislovą Gedvilą, kur sovietiniams Lietuvos vadovams vyskupų vardu įteikė memorandumą, kuriame buvo pasisakyta prieš vyriausybės prasižengimus Lietuvos Konstitucijai ir Bažnyčios teisėms.

Mirė 1942 m. birželio 16 d. Kaune. Palaidotas Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedros kriptoje. Kapavietę žymi ant galinio katedros fasado įrengta akmeninė lenta su iškaltu įrašu: "Katedros kriptoje palaidoti Kaišiadorių vyskupijos vyskupai / Pirmasis vyskupas / Juozapas / Kukta / *1873, kons. 1926, +1942 // Arkivyskupas / Teofilius / Matulionis / *1873, kons. 1929, +1962".

Kaišiadorių katedroje prie vienos iš kolonų įrengtas J. Kuktos memorialinis portretinis bareljefas su įrašu: "Pirmasis / Kaišiadorių vyskupas / Juozapas Kukta / *1873.II.3. – +1942.VI.16." (autorius – skulptorius Bronius Petrauskas).

Kaišiadorių katedros presbiterijoje įrengtose šios šventovės ir vyskupijos istorijos memorialinėse šlifuoto akmens plokštėse šalia kitų minimų istorinės svarbos įvykių ir asmenų iškalti įrašai: "Popiežius Pijus XI / apaštaline konstitucija / Lituanorum gente / 1926 m. balandžio 4 d. įkūrė / Kaišiadorių vyskupiją / 1926 m. balandžio 5 d. / pirmuoju Kaišiadorių vyskupu / paskyrė / Juozapą Kuktą / 1873-1926-1942" ir "Katedrą konsekravo / Kaišiadorių vyskupas / Juozapas Kukta / 1936 m. gegužės 10 d.".

Guronių (Kaišiadorių raj.), kardinolo Vincento Sladkevičiaus gimtinės, Rožinio slėpinių kelio Šv. Juozapo koplyčios (pastatyta 2010 m.) frontono eksterjere viena frontono freska skirta J. Kuktos gyvenimo epizodui pristatyti, joje įrašyta: "Pal. Jurgis Matulaitis konsekruoja / vyskupu Juozapą Kuktą".

1992 m. J. Kuktos gimtojoje sodybvietėje Trakiniuose jo tėviškės žmonės pastatė atminimo kryžių su įrašu.

Lietuvos kraštotyros draugijos Kaišiadorių skyrius išleido Jono Laurinavičiaus biografinį leidinį "Vyskupas Juozapas Kukta : pirmasis Kaišiadorių valdytojas" (1990 m.). Kaišiadorių vyskupijos kurijos leidykla išleido kunigo Nikodemo Švogžlio-Milžino (18991985) parengtą biografinę knygą "Vyskupas Juozapas Kukta" (2003 m.).

Biografija

Tėvai – pasiturintys ūkininkai.

Pasimokęs namuose, išvyko į Vilnių pas dėdę Martyną Kuktą, vieną pirmųjų lietuvių spaustuvininkų. Mokydamasis privačiai baigė vidurinį mokslą.

Būdamas 18 m., įstojo į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs 18951899 m. mokėsi Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1898 m. įšvęstas į kunigus, 1899 m. gavo teologijos magistro laipsnį ir paskirtas į Vilnių. 18991901 m.- Švč. Trejybės – Aušros vartų bažnyčios vikaras.

Vilniaus lietuviams katalikams atgavus Šv. Mikalojaus bažnyčią, Juozapas Kukta 19011906 m. buvo jos klebonas. Bažnyčioje buvo lietuviškos spaudos slėptuvė. Čia pradėjo laikyti pamaldas lietuvių kalba, subūrė lietuvių giedotojų bažnytinį chorą. Bažnyčia tapo lietuvybės centru Vilniuje.

1902 m. paskirtas tikybos mokytoju Vilniaus komercinėje mokykloje, keturklasėje miesto mokykloje ir nepilnamečių nusikaltėlių kolonijoje. Tikybą lietuviams dėstė lietuvių kalba. Buvo uolus lietuvių reikalų gynėjas. Vilniuje 1904 m. po spaudos draudimo panaikinimo buvo vienas iš Vilniaus žinių laikraščio organizatorių. 1905 m. dalyvavo Didžiojo Vilniaus Seimo darbe. Nuo 1906 m. dėstė lietuvių kalbą Vilniaus kunigų seminarijoje. 1922 m. kartu su 33 lietuviais veikėjais lenkai ištrėmė iš Vilniaus. Nuo 1926 m. iki mirties – pirmasis Kaišiadorių vyskupas.

Romos katalikų bažnyčios titulai
Prieš tai:
-
BishopCoA PioM.svg
Kaišiadorių vyskupas

19261942
Po to:
Juozapas Matulaitis-Labukas

Šaltiniai


Autorius: Anykštėnų biografijos - Tautvydas Kontrimavičius

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: