Józef Piłsudski

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
(Nukreipta iš puslapio Juozapas Pilsudskis)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juozas Pilsudskis
lenk. Józef Klemens Piłsudski
Pilsudski.JPG
Herbas "Kosciesza"
Herbas "Kosciesza"

Gimė 1867 m. gruodžio 5 d.
Zalavas, Švenčionių raj.
Mirė 1935 m. gegužės 12 d. (67 m.)
Varšuva

Veikla
Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, Lenkijos maršalas, 19261935 m. diktatorius

Žymūs apdovanojimai

Znak oficerski "Parasol"
Order Orła Białego Krzyż Wielki Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Komandorski Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Złoty Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Srebrny Orderu Wojennego Virtuti Militari Krzyż Wielki Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Komandorski z Gwiazdą Orderu Odrodzenia Polski Krzyż Niepodległości z Mieczami Krzyż Walecznych (czterokrotnie) Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Złoty Krzyż Zasługi Krzyż Zasługi Wojsk Litwy Środkowej Krzyż na Śląskiej Wstędze Waleczności i Zasługi Order Żelaznej Korony (Austro-Węgry) Krzyż Wielki Orderu Leopolda (Belgia) Krzyż Wielki Orderu Krzyża Południa (Brazylia) Krzyż Wojenny (Czechosłowacja) Order Krzyża z Orłem I klasy (Estonia) Krzyż Wielki Orderu Białej Róży (Finlandia) Legia Honorowa I klasy (Francja) Medal wojskowy (Francja) Order Wschodzącego Słońca I klasy (Japonia) Order Zabójcy Niedźwiedzia I klasy (Łotwa) Krzyż Wielki Wojskowego Orderu Wieży i Miecza (Portugalia) Order Michała Walecznego I klasy (Rumunia) Order Michała Walecznego II klasy (Rumunia) Order Michała Walecznego III klasy (Rumunia) Order św. Maurycego i Łazarza (Włochy) Sabaudzki Order Wojskowy (Włochy)


Vikiteka Józef PiłsudskiVikiteka
Parašas
Piłsudski podpis.jpg

Juozas Pilsudskis (lenk. Józef Klemens Piłsudski, 1867 gruodžio 5 d. Zalave, Švenčionių r.1935 m. gegužės 12 d. Varšuvoje) – Lenkijos revoliucinis ir valstybės politinis veikėjas, karvedys, Lenkijos maršalas, 19261935 m. Lenkijos diktatorius. Pilsudskio kūnas palaidotas Krokuvoje (Vavelio pilyje), Lenkijoje, širdis – Vilniaus Rasų kapinėse, Lietuvoje, šalia motinos.

J. Pilsudskis žavėjosi lietuvių knygnešių veikla ir piktinosi caro valdžios 1893 m. surengtomis Kražių skerdynėmis. Prasidėjus I pasauliniam karui, subūrė lenkų legionus, kurie kovėsi prieš Rusiją austrų pusėje. Jis svajojo sukurti federacinę Lenkijos, Lietuvos, Gudijos ir Ukrainos valstybę. Žinomas jo posakis: „Lenkija yra kaip riestainis: kas vertingiausia – pakraščiuose, o viduryje tuščia.“[1]

Jis buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilietis, vadino save lietuviu, žiūrėjo į Varšuvą, tą Lenkijos dalį, kaip į svetimą šalį, nes tikroji esanti čia, Lietuvoje. J. Pilsudskis tikėjo, kad „Rzeczpospolita – Lenkijos Respublika turi būti dviejų tautų šalis.

J. Pilsudskis nesuprato demokratijos, jis buvo provokatorius, diktatorius, ne demokratas; kliovėsi kariuomene, gerbė discipliną, ne diskusijas parlamente; su kitais nediskutavęs kaip partneris, tik nurodinėjęs.

Gyvenimo kelias

Juzefo Pilsudskio paminklas Romoje

Buvo ketvirtas vaikas 12 vaikų bajorų šeimoje. 1874 m. sudegus Zalavo dvarui, su šeima persikėlė į Vilnių, kur lankė rusų gimnaziją. 1885 m. įstojo į Charkovo universiteto Medicinos fakultetą, bet 1886 m. už anticarinę veiklą buvo pašalintas. 18881892 m. už dalyvavimą pasikėsinant į carą Aleksandrą III kartu su broliu Bronislavu ištremtas į Sibirą.

1892 m. grįžęs iš tremties, gyveno savo šeimos Adomavo dvare prie Tenenių, netoli Šilalės. Jautriai pergyveno Kražių skerdynes.

1892 m. įstojo į Lenkijos socialistų partiją (PPS). Lipniškėse įsteigė laikraštį „Robotnik“. 1900 m. suimtas, kalėjo Varšuvos citadelėje, bet pabėgo. 19041905 m. Rusijos-Japonijos karo metu nuvyko į Tokijų, pasiūlė organizuoti Rusijoje sabotažus ir nacionalinius judėjimus. [1]

1907 m. PPS skilus, ėmė vadovauti dešiniajam sparnui, pradėjo kurti ginkluotus partijos būrius. 1908 m. užpuolė traukinį prie Bezdonių ir pagrobė 100 000 rublių, kuriuos panaudojo tolesniam partijos apginklavimui. 1910 m. susilaukė paramos iš Austrijos karinės vadovybės. 1914 m. Paryžiuje paskelbė, kad būsimasis karas – vienintelė galimybė atkurti Lenkijos nepriklausomybę ir gavo didžiųjų Europos šalių ir netgi JAV pritarimą.

1914–1916 m. jau atvirai organizavo Lenkijos kariuomenę (POV) ir lenkų legionus. 1916 m. lapkričio 5 d. paskelbė Lenkijos nepriklausomos valstybės atkūrimą, o save paskyrė Lenkijos vyriausybės karinio departamento direktoriumi. Toks savarankiškumas nepatiko okupacinei valdžiai, jis 1917 m. liepos mėn. vokiečių buvo suimtas ir iki karo pabaigos sėdėjo Magdeburgo pilyje.

J. Pilsudskis siekė sukurti Tarpjūrio valstybių federaciją, kaip atsvarą Rusijos ir Vokietijos galiai. Pakvietė į jos sudėtį įeiti Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją.

1918 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Lenkijos valstybės viršininku ir buvo juo iki 1922 m. 1919 m. bandė organizuoti Vilniuje M. Riomerio vyriausybę, bandė atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Tačiau Lietuvoje šie jo pasiūlymai nesusilaukė pritarimo.

Siekdamas atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę nuo „jūrų iki jūrų“ federacijos principu, 1920 m. balandžio mėn. sudarė sutartį su ukrainiečių socialistų lyderiu Simonu Petliūra dėl bendros kovos su bolševikine Rusija. Gegužės 7 d. jungtinė kariuomenė užėmė Kijevą, buvo deklaruota Ukrainos nepriklausomybė. Tačiau bolševikai per Baltarusiją puolė Varšuvą, todėl teko atitraukti kai kurias pajėgas. Rugpjūčio mėn. įvykęs Varšuvos mūšis padėjo paskutinį tašką, kad Lenkija užsitikrintų nepriklausomybę.

1921 m. kovo 17 d. buvo priimta Antrosios Lenkijos respublikos konstitucija. 1922 m. gruodžio mėn. Lenkijos prezidentu buvo išrinktas senas J. Pilsudskio draugas Gabrielius Narutavičius, iš Lietuvos, bet po penkių dienų jis nužudytas. Buvo bandoma pasikėsinti ir į J. Pilsudskį.

Nuo 1923 m. vadovavo Generaliniam štabui, bet ekonominei padėčiai šalyje blogėjant, nusprendė įgyvendinti Sanacijos planą – 1926 m. jis vadovavo kariniam perversmui, 1926–1935 m. diktatorius ir karo ministras, 1926–1928 m. ir 1930 m. dar ir ministras pirmininkas. Jam vadovaujant buvo parengta 1935 m. Konstitucija. Tačiau jos įgyvendinti nebespėjo – susirgęs vėžiu mirė Varšuvos Belvederio rūmuose. Jo kūnas palaidotas Krokuvos Vavelyje, o širdis – Vilniuje, Rasų kapinių panteone.

Nuorodos, šaltiniai

  1. „XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija.“ Ignas Kapleris, Antanas Meištas, Karolis Mickevičius, Živilė Tamkutonytė-Mikailienė. // „Briedis“, 2009. 65 p.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: