Juozas Čelkauskas

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Juozas Čelkauskas
Juozas Čelkauskas 1935.jpg

Gimė 1935 m. liepos 26 d. (88 m.)
Stipinai, Joniškėlio valsčius

Tėvas Jonas
Motina Morta
Sutuoktinis(-ė) Svetlana
Vaikai

Janina, Jurgis


Veikla

Juozas Čelkauskas (g. 1935 m. liepos 26 d. Stipinai, Joniškėlio valsčius) – Lietuvos ir Rusijos violončelininkas, pedagogas.

Biografija

Gimė valstiečių Mor­tos ir Jono Čelkauskų šeimoje. 1952 m. J. Čelkauskas įstojo į Šiaulių vidurinę muzikos mokyklą.[1] 1957 m. įstojo į Rygos J. Vytolo valstybinę konservatoriją. 1962 m. baigė Maskvos konservatoriją, 1965 m. jos aspirantūrą. 1965-1966 m. dėstė Lietuvos konservatorijoje. Nuo 1966 m. Maskvos pedagoginio universiteto dėstytojas. 1966-1990 m. leidyklos „Sovetskij kompozitor“ redaktorius.

Parengė daugiau, kaip 100 leidinių (1975 m. išleido violončelei ir fortepijonui aranžuotų M. K. Čiurlionio kūrinių rinkinį). Kaip solistas ir ansamblių narys daugiau, kaip 30 metų koncertavo Lietuvoje, Rusijoje ir kitur. Pirmasis atliko žinomų Maskvos kompozitorių kūrinių violončelei.[2]


Muzikas Juozas Čelkauskas

Prisiminė Kazimieras Kalibatas


Juozas Čelkauskas

Juozo Čelkausko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Linkuvos gimnazijoje. Siekdamas užsibrėžto tikslo, mokėsi Šiauliuose, Kaune, studijavo Rygos ir Maskvos konservatorijose. Nuo 1965 m. J. Čelkauskas gyveno ir dirbo Maskvoje. Jo muzikinę kūrybinę veiklą, pedagoginį darbą labai vertino rusų muzikai. J. Čelkauskas, kaip žymus violončelininkas, pedagogas bei muzikos redaktorius, plačiau žinomas Rusijoje ir kitose šalyse.

Gimė J. Čelkauskas 1935 07 26 Stipinų k., Joniškėlio valsčiuje (dabar Pasvalio r.), valstiečių Mortos ir Jono Čelkauskų šeimoje. Iš keturių vaikų jauniausias Juozukas augo supamas Žiemgalos lygumų kraštovaizdžių, šalimais tėvų sodybos tekančios neregėto grožio krantais Mūšos. Į būsimojo muziko širdį ir atmintį visam gyvenimui įsismelkė per amžius kaimuose ir gimtuosiuose namuose skambėjusios dainos, giesmės, muzika. Vaikystėje žavėjosi dėdės Karolio Čelkausko smuikavimu, o labiausiai jo sūnumi Petru – armonikos virtuozu, pagarsėjusiu armonikų ir vargonų meistru.

Neeilinius J. Čelkausko gabumus muzikai pirmasis pastebėjo Linkuvos gimnazijos muzikos mokytojas P. Garšva. Pramokęs skambinti pianinu, Juozas akompanuodavo chorams, tautiniams šokiams gimnazijos šventiniuose koncertuose, vakarėliuose. Pokario metais, gūdžiu sovietmečiu, mokytojas ir vargonininkas Petras Garšva (1905 - 1994) itin pasidarbavo Linkuvos kultūrai. Linkuvoje ir jos apylinkėse jis atliko svarbią patriotinę, religinę ir kultūrinę misiją. Ne kartą Linkuvoje pastatė M. Petrausko operetes „Consilium facultatis“, „Apvesdinkite ir mane“. Veiklus ir energingas muzikas įžiebė meilę muzikos menui ne vienam gabesniam mokiniui. Buvę mokytojo P. Garšvos mokiniai Stanislovas Čepinskis, Juozas Čelkauskas, Vytautas Žvirblis, anksti miręs Albertas Liukpetris – žymūs muzikai.

1952 m. J. Čelkauskas įstojo į Šiaulių vidurinę muzikos mokyklą. Bičiuliui S. Čepinskiui patarus, pasirinko violončelės specialybę. Sąlygos buvo sunkios – nepakakdavo klasių dėstytojams, moksleiviams mokytis groti beveik nebuvo kur. Be to, Juozą persekiojo ir materialiniai nepritekliai. Tačiau sumanaus, uždaro ir atkaklaus jaunuolio gabumai vis ryškiau skleidėsi.

Kadangi jo violončelės specialybės dėstytojas S. Jautakas buvo neprofesionalus violončelininkas, J. Čelkauskui vis labiau rūpėjo tobulinti violončelės techniką. Ši problema išsisprendė 1954 – aisiais metais. Respublikinėje jaunųjų atlikėjų apžiūroje Vilniuje į J. Čelkausko atliktą programą (koncertmeisteris G. Trinkūnas) atkreipė dėmesį žymus smuikininkas prof. A. Livontas. Šio žymaus menininko ir humanisto paskatintas, Juozas išvyko į Kauną. Mokėsi Juozo Gruodžio vidurinėje muzikos mokykloje žinomo pedagogo D. Svirskio violončelės klasėje. Pažangi violončelės metodika, nuoširdus dėstytojo darbas atvėrė Juozui Čelkauskui kelią sparčiau tobulinti violončelės techniką. Nuostabios muzikos meno pamokos šioje mokykloje buvo Valstybinės filharmonijos koncertai. Be kitų žymių atlikėjų, Juozas pirmą kartą klausėsi M. Rostropovičiaus, D. Šafrano, E. Betovskio. Nepakartojama interpretacija, virtuoziškumas ir artistiškumas padarė nepamirštamą įspūdį, kėlė entuziazmą bei ryžtą ir brandino jaunojo muziko meninį skonį. Netrukus J. Čelkauskas įsitraukė ir į Kauno muzikinį gyvenimą. Griežė Kauno muzikinio teatro orkestre spektakliuose I. Kalmano „Monmartro žibuoklė“, A. Belazaro „Auksinės marios“, P. Čaikovskio „Jolanta“. Miesto apžiūrose bei koncertuose akompanuodavo chorams, dirbo koncertmeisteriu dėstytojos A. Ūsienės vokalo klasėje. J. Tiškaus estradiniame orkestre pasireiškė kaip pianistas, koncertavo Valstybinėje filharmonijoje, Respublikos miestuose.

1957 m. J. Čelkauskas – jau Rygos J. Vytolo valstybinės konservatorijos studentas. Čia vyresniuose kursuose studijavo lietuviai kompozitorius L. Gedravičius ir smuikininkas S. Čepinskis, iš kitų išsiskyręs nepaprastais gabumais. Violončelės meistriškumo ir muzikinės meninės brandos raidoje J. Čelkauskui ryškų pėdsaką paliko studijos pas romantinės prigimties menininką prof. E. Berzinskį. Solidžią orkestranto patirtį įgijo grieždamas Jaunimo simfoniniame orkestre (meno vadovas ir dirigentas prof. L. Vigneris). Atsidėjęs nuodugnioms studijoms, Juozas rasdavo laiko pamėgtam koncertmeisterio darbui J. Medinio vidurinėje muzikos mokykloje, su dideliu susidomėjimu lankė koncertus Rygos filharmonijoje.

Po dvejų metų studijų Rygoje J. Čelkauskas „šturmavo“ muzikos tvirtovę – Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, turėjusią didžiulį autoritetą šalyje ir pasaulyje. Išlaikęs egzaminus, J. Čelkauskas buvo priimtas į trečiąjį kursą. Violončelės studijas tęsė labai palankaus lietuviams bei talentingam Lietuvos kvartetui kūrybinio kelio pradžioje prof. S. Aslamaziano violončelės klasėje. Juozui kurį laiką buvo „nejauku“ tarp tarptautinio konkurso laureatų, bet, studijoms įsibėgėjus, jis lygiavosi į geriausius prof. A. Grigoriano kvarteto klasės ir prof. V. Širinskio kamerinio ansamblio klasės studentus bei simfoninio orkestro muzikantus, koncertavo P. Čaikovskio konservatorijos, M. Glinkos koncertų salėse. Tuo metu Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje studijavo nemažas būrys Lietuvos muzikų: L. Digrys, R. Kulikauskas, P. Juodišius, A. Končius, A. Gricius, B. Almonaitytė, A. Tauragis, seserys A. ir H. Radvilaitės ir kiti. Ta karta iškėlė Lietuvos muzikos meną į pasaulinį lygį, o Vilniaus muzikos ir teatro akademijos studentai kasmet tarptautiniuose konkursuose iškovoja laureatų vardus.

Lietuvos kultūros ministerijai tarpininkaujant, nuo 1962 m. J. Čelkauskas dar trejus metus tobulinosi Maskvos aspirantūroje. Jo laukė ir kitas malonus siurprizas. Gavęs pakvietimą, išvyko į Vilnių griežti Lietuvos kvartete. Kadangi neturėjo kur ir už ką gyventi, darbą Lietuvos kvartete teko nutraukti, nes jis buvo nemokamas, o honorarus gaudavo tik retkarčiais.

Maskvos aspirantūroje prabėgo bene geriausi gyvenimo metai. J. Čelkausko rengiami koncertai pasižymėjo meistriškumu ir muzikine menine branda. Neeilinio pasisekimo sulaukė koncertas, kuriame J. Čelkauskas atliko L. Bokerinio sonatą C–dur ir D. Šostakovičiaus pirmąjį koncertą violončelei (koncertmeisterė H. Radvilaitė). Baigiamajame aspirantūros koncerte J. Čelkauskas atliko F. Šuberto, P. Hindemito, D. Kabalevskio sonatas violončelei ir fortepijonui (koncertmeisterė T. Baranova – Sadovskaja). Apie šį mūsų violončelininko pasiekimą rašė garsus tada Maskvos žurnalistas N. Kočnevas. Baigęs aspirantūrą, buvo paskirtas dirbti Vilniaus valstybinės konservatorijos Kamerinio ansamblio katedros vyr. dėstytoju. Dėl pagrindinio darbo Vilniaus valstybinėje konservatorijoje J. Čelkauskui nepavyko susitarti, dirbo tik dėstytoju valandininku, tačiau dirigentas V. Domarkas pakvietė griežti į performuojamą Valstybinės filharmonijos orkestrą. J. Čelkauskas tapo ir filharmonijos koncertmeisteriu Respublikoje koncertuojantiems solistams vokalistams.

Septintojo dešimtmečio antroje pusėje Vilniaus muzikinį gyvenimą paįvairino ir praskaidrino jaunų energingų muzikų prie Teatro draugijos įkurta Muzikos sekcija. J. Čelkauskas entuziastingai įsitraukė į koncertinę šios sekcijos veiklą. Jis griežė Jaunimo kvartete (dabar Vilniaus kvartetas), kameriniuose ansambliuose.

Nors J. Čelkausko pripažinimas didėjo, nei konservatorijos rektorius, nei Kultūros ministerija apie buto skyrimą jaunam menininkui nenorėjo girdėti. Sveikatai pablogėjus, J. Čelkauskas J. Čelkauskas išvyko į Maskvą, kur laukė jo šeima ir mažoji dukrelė Janytė. Šį kartą – jau visam laikui. Tai buvo skaudus praradimas, nes J. Čelkauskas savo talentą ir žinias troško paskirti Lietuvos muzikinei kultūrai.

Maskvoje nuo 1966 m. dirbo Maskvos pedagoginio universiteto Muzikos fakulteto violončelės, kamerinio ansamblio ir koncertmeisterio klasės dėstytoju (pastaruoju metu – docentas). Jis kurį laiką buvo kviečiamas atlikti naujausius tarybinių kompozitorių kūrinius, kol galiausiai leidykla „Sovietskij kompozitor“ J. Čelkauską pakvietė instrumentinės, kamerinės ir fortepijoninės muzikos leidinių redaktoriumi. Lygiagreta autoriaus teisėmis bendradarbiavo leidyklose „Muzika“, „Prosveščenije“, „Rossijskoje muzikal`noje izdatel`stvo“, „Kifara“, „Skoryna“ ir kt. Paskirti redaktoriaus darbui dvidešimt penkeri kūrybinio darbo metai pasižymėjo kūrinių violončelei, fortepijonui, kamerinės muzikos leidinių gausa. Šiame bare dirbusiems žmonėms teko įsitikinti didžiule J. Čelkausko moksline erudicija, tolerancija ir dalykiškumu. Juk Juozui teko bendradarbiauti su kompozitoriais iš daugelio sovietinių respublikų, tarp jų su D. Kabalevskiu, N. Rakovu, B. Čaikovskiu, V. Barkausku, R. Karlsonu, E. Mirzojanu, O. Taktakišviliu, garsiais to meto pedagogais A. Artabolevskaja, A. Kanter, E. Timakinu, prof. A. Rubbachu. J. Čelkausko sudaryti, parengti ir redaguoti leidiniai apėmė visų epochų muzikinį palikimą.

Labai gerai įvertinti J. Čelkausko etiudų rinkiniai violončelei solo. Apie tai palankiai atsiliepė ir pasaulinio garso violončelininkas prof. M. Rostropovičius, ir prof. S. Sondeckis.

Leidykloje „Sovietskij kompozitor“ J. Čelkauskas penkerius metus dirbo fortepijoninės muzikos vyriausiuoju redaktoriumi ir redakcijos vedėju.

1991 m. išformavus leidyklą „Sovietskij kompozitor“, J. Čelkauskas redaktoriaus darbo nenutraukė. Buvo leidžiami naujai suredaguoti ankstesnieji leidiniai. Iš jų svarbesni: D. Šostakovičiaus 24 preliudai ir fugos fortepijonui (J. Čelkausko komentarai), A. Artabolevskajos „Fortepijono pradžiamokslis vaikams“ (tiražuotas dešimt kartų), S. Prokofjevo Sonata Nr.9 fortepijonui, D. Šostakovičiaus Sonata violončelei ir fortepijonui (J. Čelkausko komentarai), M. K. Čiurlionio pjesės violončelei ir fortepijonui (J. Čelkausko aranžuotės), D. Kabalevskio pjesės jauniesiems violončelininkams (J. Čelkausko aranžuotės).

Daugiašakėje J. Čelkausko veikloje svarbi vieta tenka koncertinei veiklai. Ilgiausią laikotarpį – net dvidešimt metų – ištikimiausia J. Čelkausko rengiamų koncertų partnerė buvo Olga Ilarionova. Jų muzikos klausėsi Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Klaipėdos, Karaliaučiaus, Lvovo, Kišiniovo, Kazanės, Baku, Jerevano, Tbilisio ir daugelio kitų Sovietų Sąjungos miestų muzikos gerbėjai. Su O. Ilarionova įvykę koncertai Maskvos konservatorijos Mažojoje bei M. Glinkos koncertų salėse sulaukė didelio pasisekimo. Jų koncertinį repertuarą sudarė italų, vokiečių, prancūzų klasikinė romantinė muzika.

Po O. Ilarionovos mirties J. Čelkausko partneriais tapo žymūs vargonininkai A. Šmitovas, prof. R. Abdulinas. Su pastaruoju vargonininku nepaprastą pasisekimą turėjo M. K. Čiurlionio kūrybos vakaras Kazanėje. Taip pat koncertuose talkino kolegos pianistai D. Sacharovas, K. Ceturianas. Tačiau tikriausiai aukščiausią muzikinį lygį pasiekė J. Čelkausko ir O. Ilarionovos violončelės ir vargonų duetas.

Nederėtų pamiršti, kad jaunystėje J. Čelkauskas koncertavo su vargonininke G. Lukšaite, smuikininkais K. Kanišausku, J. Dvarionu, o vėliau su violončelininku J. Banevičiumi ir vargonininku G. Kvikliu. Nepamirštami koncertai su pianistėmis A. ir H. Radvilaitėmis ir kt.

Neatsiejamą J. Čelkausko koncertinio repertuaro dalį sudarė šiuolaikinių kompozitorių kūriniai.

Jam, kaip pirmajam atlikėjui, nemažą pluoštą kūrinių dedikavo kompozitoriai I. Manukianas, M. Roteršteinas, V. Kalistratovas, S. Krymskis, I. Riechinas, N. Rakovas, prof. V. Pjankovas.

Gyvenes-pagal-priesaika-kalibatas.jpg

Keturiasdešimt vienerius metus J. Čelkauskas paskyrė pedagoginiam darbui. Iki šiol jis Maskvos pedagoginio universiteto Muzikos fakultete vadovauja violončelės kamerinio ansamblio ir koncertmeisterio klasėms, yra šio universiteto docentas. J. Čelkausko studentai ne tik koncertuoja, bet ir dalyvauja tarptautiniuose konkursuose. Jo studentė E. Aliošina 2001 m. iškovojo pirmąją vietą ir specialų prizą tarptautiniame kamerinių ansamblių konkurse Italijoje. Dera pažymėti, kad ir J. Čelkauskui ne kartą teko eiti koncertmeisterio pareigas atsakinguose koncertuose: akompanavo A. Chačaturiano autoriniuose koncertuose 1967 m. muzikos festivalyje Pavolgio miestuose dalyvaujant sąjunginio radijo solistams. Kompozitorių sąjungos koncertuose akompanavo kolegoms violončelininkams bei vokalistams.

Jau užaugę Svetlanos ir J. Čelkauskų vaikai Janina ir Jurgis tapo pianistais. Sūnus Jurgis, su pagyrimu baigęs aspirantūrą Maskvoje, išbandė jėgas M. K. Čiurlionio ir A. Rubinšteino tarptautiniuose pianistų konkursuose, yra koncertavęs Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ir Lenkijoje. Čelkauskų šeima – J. Čelkauskas, dukra Janina, sūnus Jurgis ir trys jo vaikaičiai – nuolat koncertuoja Maskvos lietuvių kultūros bendrijos ir Lietuvos nepriklausomybei skirtuose renginiuose. Žymus muzikas Juozas Čelkauskas, peržengęs savo septyniasdešimtmetį, giliai išvaręs plačią vagą muzikos baruose, toliau tęsia kilnų darbą...

Šaltiniai

  1. Kazimieras Kalibatas. Muzikas Juozas Čelkauskas. Žiemgala. 2006/1. ISSN 1648-7230.
  2. Adeodatas Tauragis. Juozas Čelkauskas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). V.: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. - 300 psl. ISBN 978-5-420-01654-1.


Sudarytojai, rašytojai ir redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo sumanytojus, sudarytojus, rašytojus ir redaktorius.
  • Emilija Stanevičienė – autorius – 86% (+13806-0=13806 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 15% (+2351-79=2272 wiki spaudos ženklai).