Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Juozas Girnius

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juozas Girnius
Juozas Girnius (1915-1994).jpg

Gimė 1915 m. gegužės 23 d.
Sudeikiai, Utenos apskritis
Mirė 1994 m. rugsėjo 13 d. (79 m.)
Bostonas

Sutuoktinis(-ė)
Vaikai

Veikla
filosofija, publicistika, enciklopedija
Sritis ...
Pareigos

Išsilavinimas

  • Lietuvos universitetas, Teologijos ir filosofijos fakultetas 1932-1936

  • Filosofijos mokslų daktaras 1951

Nuopelnai ...

Juozas Girnius (1915 m. gegužės 23 d. Sudeikiai, Utenos apskritis – 1994 m. rugsėjo 13 d. Bostonas, JAV) – filosofas, publicistas, rašytojas, filosofijos mokslų daktaras, profesorius, enciklopedistas.

Turinys

Kilmė ir šeima

Tėvai — Juozapas Girnius (1885 - 1941 m.), smulkus ūkininkas; — Ona Girniuvienė (iki .... m. Urvelytė, 1896 - ... m.).
Brolis — Kazimieras Girnius (...), kunigas.

Šeima — žmona Onutė Girniuvienė (iki ... m. Penkauskaitė, 1914 m. gegužės 17 d. - 19... m.).
SūnūsRamūnas Juozas Girnius (g. 1945 m. rugsėjo 23 d. Mannheim, Vokietija), fizikas (Tufts University, Boston, 1967, Pittsburgh University, 1968), fizikos mokslų daktaras (Pittsburgh University, 1973); — Kęstutis Kazimieras Girnius (g. 1946 m. gruodžio 25 d. Nürtingen, Vokietija), istorikas, pedagogas, žurnalistas, filosofas, publicistas, politikos apžvalgininkas, filosofijos mokslų daktaras (1977); — Saulius Antanas Girnius (g. 1949 m. gruodžio 23 d., Leviston, Meino valstija, JAV), istorikas, istorijos mokslų daktaras (1981).

Jaunystė

Visą savo vaikystę Juozas Girnius praleido Sudeikuose. Anksti pradėjo skaityti ir rašyti, buvo labai žingeidus. Baigęs pradžios mokyklą, pats mokęsis namie, išlaikė egzaminus į trečią klasę, bet tėvai neturėjo pinigų, kad sūnus galėtų mokytis Utenoje.

1928 m. išlaikė egzaminus jau į penktą klasę ir įstojo į Utenos gimnaziją. Jo motinos prisiminimuose pasakojoma, kaip vieną kartą pėsčiomis nuėjo į Uteną parduoti vištų ir nunešė sūnui maisto. Ten radusi mokinius sau skaniai pietaujant, o jos sūnus beturįs tik sausos duonos. Šeimininkė ėmė ant mamos bartis, kad vaikui nepristato maisto. Tuo metu prie mamos pribėgęs Juozas ėmė ją raminti "Nieko, mama, gerai, šiaip taip verčiuos". Kaip ir kiti gabesni moksleiviai, J. Girnius užsidirbdavo mokydamas kitus.

Gimnazijoje veikė ateitininkų draugija. Čia J. Girnius susižavi ateitininkų ideologija, nulėmusia jo pasaulėžiūrą.

Studijų metai

1932 m. Juozas Girnius baigė Utenos gimnaziją ir laimėjęs stipendiją, su kuria galėjo sumokėti už butą ir pietus, išvyko studijuoti į Vytauto Didžiojo universitetą (VDU) Teologijos ir filosofijos fakultetą.

Tačiau po pirmojo studijų mėnesio, iširus batams, negalėjo lankyti paskaitų ir kreipėsi į savo šeimą pagalbos. Tėvai, kurie buvo pardavę karvę, kad prieš išleisdami į universitetą nupirktų jam drabužių, visai nebeturėjo pinigų. Laimė, apie jų bėdas sužinojęs klebonas padovanojo reikiamą sumą. Prisiminimuose Girniaus motina rašė: „Daugiau šis sūnus iš mūsų nieko nebeprašė. Vertėsi vienas".

Studijų dalyku pasirinko filosofiją. Pagrindinis jo mokytojas buvo Pranas Kuraitis. Uoliai lankė paskaitas ir įsitraukė į studentų visuomeninį gyvenimą. Studijuodamas dalyvavo Lietuvių darbo jaunimo sąjungos ir Ateitininkų veikloje. 1935 m. organizavo ateitininkų religinį susidraugavimą. 19351936 m. buvo VDU studentų ateitininkų sąjungos sekretoriumi.

Parvykdamas atostogų į tėviškę, Juozas visada veždavosi glėbį knygų ir prie Alaušo ežero, idiliškoje gamtos ramybėje pasinerdavo į knygų pasaulį.

Susižavėjęs Heideggerio filosofija Girnius, nors ir jausdamas šio filosofo sunkų įkandamumą jaunam studentui, bet vis vien ryžausi jį pasirinkti savo diplominiam darbui. Profesorius Kuraitis ne tik nepasipriešino šiam slidžiam pasiryžimui, bet ir padėjo jį ištesėti — užsisakė visus Heideggerio raštus, kad galėtų juos Girniui paskolinti. [1]

1936 m. baigė VDU puikiai apgindamas diplominį darbą "Martino Heideggerio egzistencialistinė filosofija". Dalis to darbo netrukus buvo išspausdinta žurnale "Logos".

Gavęs valstybės stipendiją dar dvejus metus J. Girnius filosofijos studijas tęsė Belgijos Liuveno, Vokietijos Freiburgo ir Prancūzijos Sorbonos universitetuose. Freiburge jis lankė M. Heideggerio seminarą.

Studijuodamas susidomėjo tuo metu tebesivystančiu egzistencializmu, nors ir neatsisakė teistinės transcendencijos supratimo.

Darbas Lietuvoje

Sugrįžęs į Lietuvą J. Girnius privalėjo atlikti karinę tarnybą (19391940). Tuo laikotarpiu prasidėjo bendravimas su spauda. Pirmiausia su kultūros ir literatūros žurnalu "Židinys". Čia jis pasižymėjo brandžiais straipsniais ir išbaigtomis studijomis. 1939 m. LKMA Suvažiavimo darbuose buvo paskelbta jo studija "Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai".

Po kariuomenės įsidarbino VDU Technikos fakultete bibliotekininku ir kartu mokytojavo Kauno aklųjų institute.

1941 m. atkurto VDU Filosofijos fakulteto filosofijos istorijos katedros vedėjas Pr. Kuraitis pakvietė J. Girnių dėstyti filosofiją. Iki savo emigracijos 1944 m. dirbdamas VDU jis skaitė egzistencializmo kursą, psichologiją ir bendrąją mokslinio darbo metodiką. Čia dirbdamas susipažino su būsimąja žmona Onute Penkauskaite.

J. Girnius nebuvo tradicinis dėstytojas, jis neapsiribojo vien universitete skaitomu kursu. Gabūs studentai pradėjo rinktis jo namuose, kur vykdavo privatus J. Girniaus seminaras. Pr. Kuraičio globoje be jokio šešėlio naudodamasis iniciatyvos laisve jis suorganizavo "eksperimentinį" filosofų ir literatų bendrą seminarą. Nežiūrint katedros vedėją pasiekusio skundo dėl tokio vykdomo "jaunimo suvedžiojimo", tas seminaras ir toliau vyko.

Poetas H. Nagys, buvęs uolus šio seminaro lankytojas ir dalyvis, prisimindamas tuos laikus rašė: "Ten buvo kalbama įvairiais klausimais, ir apie egzistencinę filosofiją <...>
M.Heideggeris, K. Jaspersas, taip pat S. Kierkegaard’as, Nietzsche. Iš tų visų pasikalbėjimų buvo tik tiek malonių prisiminimų, kad jutome visiškai naują laiko dvasią. <...>
Girnius kaip dėstytojas buvo labai įdomus. Pats jo kalbėjimo stilius buvo sunkus. Kaip rašo, taip ir kalba. Sakinys gana sunkus. Sakyčiau, kad jautėsi Heideggerio įtaka pačiam filosofavimui. Girnius niekad negalėjo nuslysti paviršiumi, iš karto nerdavo gilyn. Taip formuluodavo sakinį, kad jis skroste skrostų. <...>
Girniaus paskaitose nebuvo nieko paviršutiniško. Net kai jis tamsoje kalbėjo prieš vokiečių okupaciją, jis kalbėjo kaip filosofas. Buvo visa tai taip pakrauta... <...>
Jis turėjo begalinę discipliną. Jei jis kalbėjo apie filosofiją, diskutavo, tai jis visas buvo joje.

Per seminarą ir savo kursus J. Girnius turėjo lemiamos įtakos naujos poetinės kartos, vadinamųjų žemininkų, formavimuisi: supažindino juos su krikščioniškuoju egzistencializmu, analizavo poezijos ir filosofijos sąveiką. Žemininkų kartos pripažinimui lemiamą reikšmę turėjo Girniaus analitinis įvadas „Žmogaus prasmės žemėje poezija“ antologijoje "Žemė", kuriame jis įžvelgė ne visada aiškius poetų eilių tarpusavio ryšius ir minties bendrumą.

J. Girnius skatino savo studentus egzistenciniams būties apmąstymams, analizuodavo poezijos ir filosofijos sąveiką. Jis pabrėždavo, kad be meilės pasaulis iš tiesų yra mirties pasaulis, kuriame ir mirtis praranda savo reikšmingumą.

Svarbiausi to meto J. Girniaus estetikos ir literatūrologijos darbai - "Poezija ir filosofija" (1942 m.), - "Rūpesčiai dėl literatūros tautiškumo" (1942).

Pokario metai Vokietijoje

Artėjant antrajai rusų okupacijai, 1944 m. J. Girnius, kaip ir daugelis kitų intelektualų, kartu su žmona Ona pasitraukė į Vakarus.

19461949 m. jis mokytojavo Vokietijoje Nürtingen ir Schwäbisch Gmünd lietuvių stovyklų gimnazijose. Vokietijoje 1946 m. J. Girnius pradėjo rašyti straipsnius į tik pradėtą čia leisti žurnalą Aidai ir bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ bei „Tėviškės garsas“.

Tuo laikotarpiu Girnius paskelbė straipsnius eseistikos ir literatūros klausimais: "Grožis ir tiesa" (Aidai, 1946, Nr. 11), "Kūrybinio originalumo prasmė" (Tremties metais, 1947). 1947 m. atskira knygele "Lietuviškojo charakterio problema" išėjo atspaudas iš "Žiburių".

J. Girnius kvietė išsaugoti lietuviškumą tremtyje. "Nepriklausomybė gali būti prarasta ir vėl atstatyta. Bet mirusios tautos jau niekas nebepažadins...". Jis ragino išsaugoti Lietuvos gyvybę, nes tai bendras visų uždavinys ir drauge konkretus kovos už laisvę būdas.

Ypatingą vaidmenį čia jis skyrė rašytojams, menininkams: "Evangeliniai žodžiai apie pašauktuosius ir išrinktuosius galioja ne tik evangeline Dievo, bet ir (gal būt, dar labiau!) literatūrine mūzos karalystės prasme".

Žingsnis po žingsnio J. Girnius buvo priverstas trauktis iš filosofijos. Ypatingos išeivijos sąlygos darė savo. 19471948 m. rengta knyga "Žmogaus problema technikos amžiuje" buvo, paties Girniaus žodžiais tariant, „nutraukta labai staigiai, sužinojus, kad sutartasis leidėjas nebetęs leidybinės veiklos“. (Galutinai neužbaigta knyga išleista Lietuvoje 1998 m.)

Nespausdintas liko ir įpusėto darbo apie pasaulėžiūrą rankraštis. Girnius apgailestavo, jog neturėjo laiko nagrinėti specialesnių filosofinių temų, iš dalies ir dėl to, kad tokie darbai nebūtų radę savo skaitytojo. Net apie parengtus reikšmingus filosofijos veikalus sakė "parašiau laisvalaikiu, kurio nė pats nežinau kaip galėjau turėti“.

Emigracijoje už Atlanto

1949 m. pranciškonų rūpesčiu Girnių šeima persikėlėį JAV ir apsigyveno Bostone.

Prancūzų kalba parašė disertaciją „Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“, už kurią 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija atskira knyga lietuviškai išleista 1953 m. Brukline.

19521969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. [2] 19631967 m. Ateitininkų federacijos vadovas.


Filosofinės pažiūros

Išėjęs tomistinę mokyklą, J. Girnius nuo pat pradžios ypatingu dėmesiu nusikreipė į egzistencinę filosofiją. jis įvesdino į lietuvių intelektualų gyvenimą egzistencinę filosofiją.

Licenciato darbe jis analizavo M. Heideggerio filosofiją (dalis išsp. Logos 1936, 81-100 ir 155–180), o doktoranto disertaciją skyrė K. Jasperso filosofijai (La metaphysique existentielle de K. Jaspers). Sutrumpintai ji buvo išspausdinta („Aiduose“ 1951–1952 m.) ir atskirai išleista antrašte „Laisvė ir Būtis 1953“. Nors ir išsaugojęs kritinę laisvę egzistencializmo atžvilgiu, J. Girnius liko jam giminingas savo nusikreipimu į žmogiškosios būties metafizinę ir moralinę problematiką. „LKMA Suvažiavimo Darbuose“ III, 1939 m. išspausdinta „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“.

Vokietijoje parašė kelis studijinius straipsnius ir dvi brošiūras tematika: „Lietuviškojo charakterio problema“ ir „Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“. Pirmoji brošiūra pateko į Lietuvą ir čia buvo platinama. Taip pat Vokietijoje parašė veikalą „Žmogaus problema technikos amžiuje“. Prasidėjus emigracijos bangai, sutartasis leidėjas nutraukė darbą, ir ši knyga liko rankraštyje.

Įsitraukė į LVS veiklą. Organizavo vienkartinį 40 puslapių LVS leidinį „Tremtinių Lietuva“, kuris pasirodė 1946 m. Šiame leidinyje yra J. Girniaus straipsnis „Demokratija, kaip tautinės vienybės pagrindas, arba Vienybės ideologijos principai“- tai sukurta LVS (vienybininkų) „ideologija“. J. Girnius rašė į B. Brazdžionio redaguojamą lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“. Tai straipsnis „Kūrybinio originalumo prasmė“ (1947 m).

Persikėlęs į Bostoną įsitraukė į lietuvišką, visuomeninį kultūrinį, mokslinį darbą. Rašė knygas, straipsnius lietuvių spaudai. Buvo vienas iš pirmųjų pagrindinių Juozo Kapočiaus leidžiamos „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorių ir straipsnių rengėjų. Dalyvavo įvairiuose renginiuose, skaitė paskaitas apie kultūrą bei tautiškumą.

J. Girniaus filosofijoje susilydo trys ideologinės srovės: egzistencializmas, katalikybė ir lietuviškasis tautiškumas. Jis pats savo pažiūras apibūdino kaip teistinį egzistencializmą. Jis nepripažino neotomizmo; didesnę trauką jautė amžiniesiems klausimams. „Filosofiją laikau savitu mąstymu, nesusietu nei su teologija, nei su mokslais“ – rašė jis.

J. Girnius išskirtinis filosofas, sugebėjęs savaip perteikti žmogaus egzistencijos dramatizmą. J. Girnius nesirėmė nusistovėjusiomis doktrinomis, jam svarbiausias dalykas atrasti pažinimo ištakas. Žmogus, pagal Girnių, yra daugiau, nei gamtinė būtybė ir yra nespecializuota. Nepaisant gamtinio skurdumo, žmogui suteikti kiti išlikimo ginklai – laisvė ir gebėjimas kurti. Žmogiškoji kūryba, nėra kūrimas iš nieko – tai duotos gamtinės medžiagos naujas apipavidalinimas pagal vidines žmogaus galimybes. Kuo pažinimas yra gilesnis- tuo daugiau galimybių.

Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją: svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą, tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką. Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje.

J. Girniaus egzistencializmo samprata

Kad ir neigė esąs tomistu, J. Girnius egzistencializmą kritikavo būtent iš tomistinių pozicijų. Jis iškelia esminį klausimą – niekas ar Dievas? Ir parodo, kad, pagal Haidegerį, žmogus yra imanentinė ir todėl savyje uždara būtybė be vidinių savosios būties pagrindų. Tačiau ir aukščiau jo nieko nėra – tad tai žmogaus be Dievo filosofija. O tai J. Girniui nėra priimtina.

J. Girnius parodė ir Karlo Jasperso prieštaringumą. Būdamas moralia filosofija, egzistencializmas kartu skelbia laisvą tikėjimą, o tai negrindžia kelio pozityviai etikai. Kiekvienas tampa tiek morališkai teisus, kiek lieka ištikimas savo įsitikinimams. Tačiau tada tampa teisus ir aklai remiantis klaidingą ar net pavojingą idėją.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, o į žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinybės sąmonę, t. y. žmogus be Dievo. Turbūt todėl jo filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu.

Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo. Teigia jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Girnius neatmeta galimybės Dievą žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save. Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo K. Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos skyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.

Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės ne gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam laikui.

Bibliografija

  • Šiandieninio netikėjimo psichologija, 1946,
  • Liberalizmas ir krikščionybė // Lietuviškasis liberalizmas, red. V. Kavolis, 1958,
  • Tauta ir tautinė ištikimybė, 1961,
  • Žmogus be Dievo, 1964,
  • Istorinė krikščionių atsakomybė, 1964,
  • Idealas ir laikas, 1966,
  • Pranas Dovydaitis , 1975.
  • Prof. dr. Stasio Šalkauskio mokslinis palikimas, studija, 1990 m.
  • Raštai, 4 tomai, Mintis, 1991–2002.
  • Lietuviškojo charakterio problema // Metai, Nr. 11, 1991,
  • Žmogaus problema technikos amžiuje, 1998.
  • A. Vasiliauskienė. Žvilgsnis į Juozą Girnių, 1995 m.

Šaltiniai

  1. Aidai, 1970, Nr. 4, 167 p.
  2. Žurnalistikos enciklopedija. - Vilnius: Pradai, 1997. - 150 psl.
  • A. Vasiliauskienė „Žvilgsnis į Juozą Girnių“, 1995 (p. 24-25, p. 41-43)

Nuorodos

Vikicitatos

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: