Kviečiame visus registruotis, įsijungti, dalyvauti iniciatyvose ir paremti ELIP.

Juozas Lingis

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juozas Lingis
Juozas Lingis 1910.png

Gimė 1910 m.
Linkuvoje
Mirė 1998 m. (~88 m.)
palaidotas Stokholme

Veikla
etnologas,
profesorius,
spaudos atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Stokholme,
Šiaurės kraštų muziejaus darbuotojas

Išsilavinimas 1929 m. Linkuvos gimnazijos V laida
Alma mater Kauno universitetas
Stokholmo universitetas

Juozas Lingis (g. 1910 m. rugsėjo 8 d. Linkuvoje1998 m. pavasarį Stokholme) — etnologas, profesorius.

Turinys

Biografija

Gimė Juozas Lingis 1910 m. rugsėjo 8 d. Linkuvos miestelyje. Tėvai buvo žemdirbiai, todėl nuo vaikystės žemės ūkio darbai buvo gerai pažįstami ir Juozukui. Kaip ir daugumai to meto kaimo vaikų, jam teko ganyti bandą, vėliau – padėti tėvams įvairiuose ūkio darbuose. Ir ne tik prie darbo pratino Lingiai sūnų. Patys, būdami giliai religingi, tikėjimo tiesas stengėsi perduoti ir vaikams, dažnai juos vesdavosi į bažnyčią.

Paaugęs Juozukas kurį laiką patarnaudavo kunigui mišiose. Kaip sakoma tuose kraštuose, klapčiuku buvo. Gal todėl, mokydamasis Linkuvos gimnazijoje, įsijungė į ateitininkų judėjimą.

Tuo metu mokyklos gyvenime aktyviai reiškėsi moksleivių ateitininkų kuopa, leidusi savo šapirografuotą laikraštėlį „Banga“. Veikliu kuopos nariu buvo ir J. Lingis. 1929 m. baigė Linkuvos gimnazijos V laidą.

Tais pačiais metais įstojo į Kauno universitetą studijuoti germanistikos ir lingvistikos. Iš atokaus provincijos miestelio į laikinąją sostinę atvykęs jaunuolis ne tik nepasimetė miesto gyvenime, bet greitai įsiliejo ir į jo visuomeninį bei kultūrinį gyvenimą.

Keletą metų vadovavo universiteto studentų ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. J. Lingiui vadovaujant, buvo sukurta „Šatrijos“ draugijos vėliava ir su profesoriaus Stasio Šalkauskio pagalba sugalvotas jos šūkis: „Menas grožiui, grožis – gyvenimui“. „Šatrijos“ nariais buvo žinomi to laikotarpio lietuvių literatūrinių dirvonų artojai: Salomėja Nėris, Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, Juozas Grušas, Juozas Paukštelis, Antanas Vaičiulaitis ir kt. Jų įtakoje ir J. Lingis išbandė savo literatūrinius gebėjimus. Rašė eilėraščius, noveles. Vieną kitą jo kūrinėlį spausdino ir tuometė spauda. Nors literatūrinė visuomenė jo kūrybą traktavo kaip paraišką rimtiems tolimesniems darbams, pats J. Lingis tikriausiai taip negalvojo ir kaip literatas greitai nutilo.

Nemažą dėmesį J. Lingis skyrė sportui. Jis ne tik pats sportavo, bet ir rūpinosi sporto organizaciniais reikalais. Vadovavo „Pavasario“ sąjungos sportininkams, kartu su kitais įsteigė akademinio sporto klubą.

Susidomėjo Švedijos kultūra

Netikėtas posūkis J. Lingio gyvenime įvyko 1932-aisiais. Tais metais universitete pradėjo veikti skandinavų kalbų kursai, kurių lektoriumi buvo iš Švedijos atvykęs, vėliau žinomas baltistas, slavistas, etnografas Knutas Olofas Falkas. Kursus lankė ir J. Lingis.

Pramokęs skandinavų kalbų, pabandė versti tų kraštų rašytojus. Vienas iš labiausiai pavykusių J. Lingio bandymų – suomio rašytojo, Nobelio premijos laureato Franso Emilio Silanpės romano „Silja“ vertimas. 1940 metais minėtą romaną išleido Kauno „Sakalo“ leidykla. Deja, labai sutrumpintą.

Dirbdamas daug važinėjo po Lietuvą, rinko etnografinę medžiagą. Apie tai, kad jį domina etnografija prasitarė muziejininkui V. Prišmantui. Šis labai apsidžiaugė, nes Lietuvai archeologų užteko, o etnografo nebuvo nei vieno.

Deja, likimas jau šaipėsi iš jaunuolio svajonių ir rašė visai kitokį jo gyvenimo scenarijų, atimdamas galimybę sugrįžti į gimtąjį kraštą. Nuo 1937 m. rudens J. Lingis studijavo Stokholmo universitete. Studijuoti pasirinko etnografiją, archeologiją ir etnologiją. Svečioje šalyje ne tik studijavo. Laisvu nuo mokslų laiku padėjo S. Eriksonui darbuose Nordiska Museet (Šiaurės muziejuje). Jo skatinamas švedų kultūros istorijos atlasui parengė straipsnį apie arklo paplitimą Švedijoje. Vietos spaudoje rašė apie lietuvių kultūrą, literatūrą. 1940 metais okupavus sovietams Lietuvą, jam atėjo griežtas reikalavimas sugrįžti į gimtąjį kraštą. J. Lingį apėmė dvejonės: širdis veržėsi į Lietuvą, bet protas diktavo ką kitą. Suprato, kad okupuotoje Tėvynėje jo laukia tremtis, kalėjimas... Nutarė, kuriam laikui likti Švedijoje.

Svečia šalis buvo geranoriška. Ji J. Lingį ne tik jį priglaudė, bet ir suteikė normalias gyvenimo sąlygas, stipendiją tolimesnėms studijoms. Linkuvis nuolat jautė ir moralinį S. Eriksono palaikymą. 1942-aisiais parengė studiją apie arklą ir apgynė filosofijos licenciato darbą. Nuo 1939 metų baltistams dėstė lietuvių kalbą Stokholmo, o nuo 1953-ųjų – Upsalos universitete. 1940 metais J. Lingis buvo spaudos atašė prie Lietuvos pasiuntinybės Stokholme, vėliau – Šiaurės kraštų muziejaus darbuotojas.

Draugija buvo įsteigta 1946-aisiais Stokholme. Savo tikslu ji laikė skatinti dėmesį ir paramą Lietuvai. Per Švedijos vyriausybę, partijas, spaudą draugija kėlė Lietuvos politinės laisvės klausimą. 1946–1948 metais draugija leido literatūros, meno ir politikos žurnalą „Pragiedruliai“. Žurnalą redagavo J. Lingis. Beje, J. Lingis pasiūlė žurnalą pavadinti „Pragiedruliais“. Toks pasirinkimas – ne šiaip sau. Juozas Tumas-Vaižgantas savo „Pragiedrulius“ pradėjo rašyti 1917-aisiais Stokholme. Čia kunigas ir rašytojas dalyvavo politinėje konferencijoje dėl Lietuvos nepriklausomybės. Šis klausimas aktualus buvo ir Švedijoje gyvenantiems lietuviams. 1950 metais minima draugija išaugo į bendruomenę ir tapo pirmąja Pasaulio lietuvių bendruomenės nare. Prie viso to savo veikla nemažai prisidėjo ir didelis Lietuvos patriotas bei Lietuvos vardo populiarintojas J. Lingis. Linkuvis reiškėsi ne tik organizacinėje veikloje, bet ir publikacijomis. J. Lingis rašė apie Švedijos lietuvius, straipsniuose daug vietos skirdamas Lietuvai, jos istorijai, kultūrai, liaudies papročiams, tradicijoms, iškiliems žmonėms. Publikacijas skelbė „XX amžiuje“, „Drauge“, „Darbininkų balse“. Gan solidžiam „Švedijos enciklopedijos“ 18 tomui parengė ne vieną straipsnį, skirtą Lietuvai, jos kultūrai. Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Švedijoje buvo leidžiama Europos literatūros istorija. Ir čia Juozas Lingis „pridėjo savo ranką“. Parengė skyrių apie lietuvių literatūrą 19181938 metais.

Juozas Lingis palaidotas Švedijoje

Nuo pirmųjų tomų bendradarbiavo Lietuviškoje enciklopedijoje, 1933 metais pradėtoje leisti Lietuvoje, o baigtoje JAV. Tiek žinių, kiek minimoje enciklopedijoje apie Skandinavijos kraštus pateikė J. Lingis, sunku būtų surasti kitame tokios paskirties leidinyje.

Baltijos komitete – ir politinė veikla

Kita svarbi J. Lingio veikla buvo 1943 metais Stokholme įsteigtame Baltijos komitete, kurį sudarė lietuviai, latviai ir estai. Komitetas rengė nacionalinių švenčių minėjimus ir kitus kultūrinius renginius. Po kultūrinės veiklos priedanga slėpėsi kur kas svarbesnė – politinė veikla. Baltijos šalių atstovai nuolat kėlė jų neteisėtos okupacijos klausimą ir nepriklausomybės siekį. Ne mažiau svarbus buvo ir siekis išlaikyti ir propaguoti savo tautinį identitetą.

Komiteto pagrindu vėliau įsteigtas Baltų institutas. Svarbiausias Baltų instituto renginys – konferencijos, kurioms vykstant nuo 1971-ųjų prie Stokholmo Rotušės iškeliamos Nepriklausomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių vėliavos.

Į Lietuvą grįžo archyvai

Neišsipildė J. Lingio didžioji gyvenimo svajonė – grįžti ir gyventi Nepriklausomoje Lietuvoje. Į Tėvynę sugrįžo tai, ką profesorius ruošėsi, parvykęs į gimtąją šalį, jai dovanoti: daug metų kaupta asmeninė biblioteka, rankraščiai.

Šiaurines kapinėse, dar vadinamas Skogskyrkogardeno kapinėmis 1998 metų pavasarį jose amžinam poilsiui atgulė mūsų kraštietis Juozas Lingis, o 2005–aisiais ir jo žmona Britt.

Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: