Juozas Urbšys

Straipsnis iš Enciklopedijos Lietuvai ir Pasauliui (ELIP).
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Juozas Urbšys
Lithuanian delegation 1939-10-07.jpg
Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys ir Kazys Bizauskas, 1939 m.

Gimė 1896 m. vasario 29 d.
Šeteniai, Surviliškio valsčius
Mirė 1991 m. balandžio 30 d. (95 m.)
Kaunas

Sutuoktinis(-ė) Marija Mašiotaitė-Urbšienė

Veikla
nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas

Žymūs apdovanojimai
Lietuvos ministrų kabinetas 1939 m. Iš kairės, sėdi: Juozas Tūbelis, Vladas Mironas, Antanas Smetona, Konstantinas Šakenis, J.Takūnas. Iš kairės, stovi: Juozas Skaisgiris (šeštas), J. Gudauskas (aštuntas), Kazys Germanas (vienuoliktas), Juozas Urbšys (dvyliktas).

Juozas Urbšys (1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Surviliškio valsčius – 1991 m. balandžio 30 d. Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.) – nepriklausomos Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.

Turinys

Kilmė ir šeima

  • Kilmė. Pagal giminės legendą Urbšiai kilę iš Prūsų tautos. Numalšinus 1274 m Prūsų sukilimą, vieno iš sukilimo vadų jauniausias sūnus vardu Urbša, vengdamas kryžiuočių represijų pabėgo į Lietuvą, iš jo ir prasidėjo Urbšių giminė Lietuvoje.
  • Seneliai. Augustas Urbšys ūkininkas, gyveno Gineituose Kėdainių apsk., apie 1863 metus vedė Prancišką Jonaitytę. Šeimoje gimė šeši vaikai - penki sūnūs: Jonas ~1864 – 1944, Kazimieras 1867 - 1942, Povilas ~1873 – 1908, Petras ~1876 – 1952, Ignas ~1880 – 1950. Duktė Sofija 1883 – 1965.
  • Tėvai. Kazimieras Urbšys (1867.0.0 - 1942.06.0). Ūkininkas. Apie 1892 m. vedė Kotryną Mikšytę (1866.03.8 - 1950.12.11, Irkutsko sritis). Buvo namų šeimininkė. Šeimoje gimė šeši vaikai, penki sūnūs ir duktė. Kazimieras 1940.06.14 su vyriausio sūnaus Antano šeima, atskirtas nuo žmonos, ištremtas į Altajaus kraštą. 1942.06 pertremiamas į Jakutuko ASSR, pakeliui susirgo. Paguldytas į Ust–Kuto (Irkutsko sr.) ligoninę ir ten mirė. Kotryna Urbšienė 1949.03 su marčios Onos Urbšienės šeima ištremta į Irkutsko srities Tulūno miestą, ten mirė. 1989 m. palaikai pervežti į Lietuvą, perlaidoti Panevėžio r. Vadaktėlių kapinėse.
  • Broliai. Antanas (1993 m., Šeteiniai - 1942 m. rugsėjo 17 d., Jakutija), žemdirbys. 1914 m mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1922m. vedė Anicetą Liubomirskaitę (<> - 1944.06.05). Šeimoje gimė septyni vaikai. 1941.06.14 šeima ir tėvas Kazimieras ištremti į Altajaus kraštą. 1942 m. nutremti į Jakutijos ASSP Tit–Arus. 1998 m. jų palaikai pervežti į Lietuvą, perlaidoti Panevėžio r. Vadaktėlių kapinėse.

Alfonsas (1894 m. kovo 23 d., Šeteiniai - 1946 m. rugpiūčio 22 d., Naujamiestis), žemdirbys. 1914 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę, 1916 m. paimtas į Austrų nelaisvę, 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1931 m. vedė Oną Antanaitytę (<> - 1955.06.26, Irkusto sritis). Šeimoje gimė penki sūnūs. 1941 m. buvo sukilimo dalyvis, už tai Alfonsas 1946 m. suimtas ir mirė kalėjime, palaidotas Vadaktėlių kapinėse. Žmona Ona su vaikais 1949 m. ištremta į Irkutsko srytį Tylūno m., ten mirė. 1989 m. palaikai pervežti į Lietuvą ir perlaidoti Vadaktėliuose. Ignas (1901.07.31 Kampų-Kondratonių k. Josvainių vls., Kėdainių r. - 1921.06.03 <>). Matininkas. Palaidotas Vadaktėlių k. Lietuvos kariuomenės savanoris. Povilas (1904 m. <>, Bakainiuose - 1928 m. <>). Girininkas.

  • Sesuo. Elena (1907.08.27 -<>). Mokytoja. Ištekėjo už Vlado Gutausko. Šeimoje gimė du vaikai. 1944 m. emigravo į Venesuelą.

Mokymasis

Papildymas

19051907 m. gyveno Zaosėje. 1907–1914 m. mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje. Nuo 1915 m. studijavo Rygos politechnikos institute. Pirmojo pasaulinio karo metais institutas perkeltas į Maskvą. 1916 m. mobilizuotas į Rusijos kariuomenę. 1917 m. baigė Čiugujevo (Charkovo sritis) karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą. [1]Po Spalio revoliucijos paliko kariuomenę ir atvyko į Maskvą. Dirbo Maskvos žemetijos valdyboje, nuo 1918 m. sausio 27 d. iki moksleivių atostogų mokytojavo Draugijos karo pabėgėliams šelpti karo metais įsteigtoje mokykloje lietuvių pabėgėlių vaikams. Moksleivių vasaros atostogų metu bandė dirbti Lietuvos reikalų komisariate vertėju, tačiau 1918 m. rugpjūčio 8 d. čekistų suimtas, apkaltintas kontrrevoliucija, iš kalėjimo paleistas rugpjūčio 24 d. ir išvarytas iš Rusijos. Juozas Urbšys išvarytas iš Rusijos grįžo į Lietuvą.

J. Urbšio tėvonija

19191922 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje, Panevėžio bataljone, vėliau – Generalinio štabo Operacijų skyriaus viršininko padėjėju. Išėjęs į atsargą, dirbo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje: 1922–1927 m. konsulinio skyriaus vedėjas Berlyne, 1927–1933 m. pirmasis sekretorius, pasiuntinybės patarėjas Paryžiuje, 1933–1934 m. nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Rygoje. Nuo 1934 m. Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktorius Kaune, nuo 1936 m. – šios ministerijos generalinis direktorius. 1938 m. gruodžio 5 d. paskirtas užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki 1940 m. birželio 15 d.

1940 m. liepos 17 d. kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite (rašytojo Prano Mašioto dukra) ištremtas į Rusijos Tambovo miestą. Buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys 19431944 m. žiemą sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”. 1954 m. peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą, rugpjūčio 27 d. amnestuotas. Kartu su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavus kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

1956 m. grįžo į tėvynę, gyveno Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. M. Urbšienei pavyko gauti darbo Respublikinės bibliotekos rankraščių skyriuje. Po žmonos mirties (1959 m.) buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos, mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.[2] 1963 m. vasarą vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė 1991 m. balandžio 30 d., sulaukęs 95-erių metų amžiaus.

Kūryba

J. Urbšys buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 m. bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. Labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas.

Tarpukario metais išvertė Georges Duhamel romaną „Salavino dienoraštis“ (1930 m.), po 1956 m. vertė prancūzų klasiką: Gustavo Flobero „Jausmų ugdymas“ (1959 m.), Allain-Rene Le Sage „Šlubas velnias“ (1961 m.), Romeno Rolano „Kola Brenjonas“ (1966 m.), Moljero „Tartiufas“, „Šykštuolis“, „Miestelėnas-bajoras“, „Tariamasis ligonis“ ir kitas komedijas (1967 m.), Abbé Prévost „Manona Lesko“ (1968 m.), Pierre de Beaumarchais „Figaro vedybos“ (1972 m.).

Atgimimo metais išleido knygas „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“ (1988 m., 90 000 egz.) [3], „Atsiminimai“ (1988 m., papildomas leidimas 1990 m.).[4]

Įvertinimas

Atminimo įamžinimas

Postas
Prieš tai:
Stasys Lozoraitis
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras
19381940 m.
Po to:
Vincas Krėvė-Mickevičius

Šaltiniai

  1. Juozas Urbšys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). - Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. - 385 psl.
  2. Jadvyga Zinaida Janulevičiūtė. Kas liko laiškuose: Beatričės Grincevičiūtės ir Juozo Urbšio laiškus pavarčius. – V.: Lietuvos aklųjų biblioteka, 2004. – 98, [1] p. – ISBN 9955-11-348-0
  3. Juozas Urbšys. Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais. – V.: Mintis, 1988. – 107, [2] p. – ISBN 5-417-00307-7
  4. Juozas Urbšys. Atsiminimai. – K.: Spindulys, 1990.
  5. http://www.kaunas.lt/go.php/lit/Garbes_pilieciai/385
  6. http://atminimas.kvb.lt/asmenvardis.php?asm=URB%D0YS%20JUOZAS

Nuorodos


Leidėjai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo leidėjus.

Leidėjai: