Justina Linanaitė-Eidukienė

Justina Eidukienė (Linanaitė)
Gimė	1984 m. balandžio 15 d. Linkuvoje, Pakruojo raj.
Veikla	Linkuvos gimnazijos istorijos mokytoja
Išsilavinimas	2002 m. Linkuvos vidurinė mokykla LXXVIII laida
Alma mater	2006 m. Šiaulių universitetas

Justina Linanaitė – Eidukienė (g. 1984 m. balandžio 15 d. Linkuvoje, Pakruojo raj.) — Linkuvos gimnazijos istorijos mokytoja.

Biografija

Justina gimė 1984 m. balandžio 15 d. Linkuvoje, Pakruojo raj. tarnautojų šeimoje. Mokyklą pradėjo lankyti 1990 m. Mokėsi Linkuvos vidurinėje mokykloje ir ją baigė LXXVIII laidą 2002 m.

Tais pačiais metais įstojo į Šiaulių universitetą ir 2006 m. baigė istorijos studijų programą ir įsigijo istorijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį.

2007 – 2009 m. dirbo Linkuvos gimnazijoje istorijos mokytoja.

Prisiminimai

Laiko tėkmėje prisiminimai apie mokyklą priverčia nusišypsoti ar nuliūsti. Vienaip ar kitaip jie pažadina kažkokias emocijas. Mokyklą prisiminti visada malonu, nors, kai joje mokiausi, nemaniau, kad ji taps tokia svarbi. Mokykloje vyksta ne tik pamokos, bet ir gyvenimas, tačiau tą supranti tik tada, kai ją baigi. Didžiuojuosi, jog mokiausi ir baigiau Linkuvos gimnaziją (tiesa, tuo metu ji dar buvo vidurinė mokykla). Buvau 78 laidos abiturientė – kaip tik tuo metu, kada buvome dvyliktokai, atėjo dirbti dabartinis Linkuvos gimnazijos direktorius Vaclovas Stapušaitis, tai ypač įstrigo atmintyje, nes tapome jam pirmoji abiturientų laida. Įdomiausia tai, kad tik pabaigus mokyklą visi mokytojai tampa lyg geri draugai, ko seniau nepavykdavo pastebėti. Visi mano prisiminimai apie mokytojus tik geri. Dabar, kada pati čia dirbu, dažnai pamąstau, kodėl kai kurie mokytojai elgėsi vienaip ar kitaip. Prisiminimų išlikę daug ir įvairių, juk tiek visko nutiko per 12 metų! Keitėsi mokytojai, klasės draugai... Pagarbiai ir šiltai prisimenu savo pirmąją mokytoją Dalytę Tamašaitienę, taip pat savo auklėtoją Birutę Deveikienę, kuri su mumis „vargo” nuo penktos iki dvyliktos klasės. Auklėtoja Birutė mums, kaip žmonėms, be galo daug davė! Šalia jos užaugome, subrendome, ji visada mus palaikė, patarė, padrąsino. Aišku, nebuvome „perliukai” – per tiek metų buvo ašarų, pykčių, nusivylimų, bet jie juk praeina. Kažkodėl dabar atmintin sugrįžta paskutinieji metai mokykloje – tai paskutinio skambučio ruošimas dvyliktokams, repeticijos, jaudulys, o čia, jau žiūrėk, ir mūsų pačių tradicinis spektaklis! Pastatėme komediją „Senis Chotabyčius”, kuri susilaukė tikrai daug gražių atsiliepimų, ypatingai Arūno Navicko (buvo pagrindinis asmuo – pats Chotabyčius) vaidyba. A. Navickas apskritai buvo tas žmogus, kuris sugebėdavo klasę prajuokinti. Jis mėgdavo istorijos pamokose šalia kontrolinių darbų „pridėti” savo komentarų, nuo kurių visa klasė „leipdavo” juokais, o mūsų istorijos mokytoja Aldona Bučaitė geranoriškai, supratingai juos mums paskaitydavo, „paviešindavo”- taip visa klasė linksmai pasijuokdavome, žinoma, geranoriškai. Dešimtoje klasėje susidomėjau istorija, mokytoja Aldona Bučaitė buvo autoritetas, mokytoja, suteikusi daug žinių, kas vėliau paskatino studijuoti šį mokslą. Esu be galo jai dėkinga (nors, teisybę pasakius, svajonė buvo įstoti į anglų filologiją, bet, kaip visada būna, likimas pakiša koją – istorijos egzaminą išlaikiau geriau nei anglų). Turėjome klasėje ir mokyklos prezidentę – ja buvo Vaida Smolskytė. Pamenu, padėjome organizuoti rinkimus, kuriuos ji ir laimėjo. Dabar turime ir kunigą – tai Saulius Sausdravas. Didžiuojuosi ir gerbiu visus savo buvusius klasės draugus – manau, savo ateitį mes dar tik kuriame. Kai mokykla šventė savo 80 – ies metų jubiliejų, buvau dar mokinė, o dabar, kai mūsų mokykla jau yra ant 90 – ųjų metų slenksčio, esu šios mokyklos mokytoja. Justina